Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas Dabar yra 2017 12 16, Šeš 2:44



Atsakyti į temą  [ 1 pranešimas ] 
 Legendos ir mitai apie požemius 
Autorius Žinutė
Hado demonas
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 2005 09 15, Ket 17:44
Pranešimai: 884
Standartinė Legendos ir mitai apie požemius
Miesto vaiduoklių pokštai

Kristina Chlynova, "Vilniaus diena"
2007 gruodžio mėn. 1 d. 09:47

Vilnius, kaip ir daugelis kitų senų miestų, turi daugybę istorijų apie paslaptingas vietas, kuriose iki šiol vaidenasi. Taip pasakoja patys nepaaiškinamų įvykių liudininkai. Vieni specialistai aiškina, kad dvasios ramiai gyvena šalia mūsų ir dažniausiai būna nepastebimos, kol patys žmonės jas sujudina, kiti – kad išgelbėti tegali malda.


Buvusi satanistų buveinė

Su dvasių egzistavimu tiesiogiai susidūrė Gintaro muziejų Nidoje ir Vilniuje savininkas Kazimieras Mizgiris. Vyras planuodamas atidaryti galeriją sostinės senamiestyje 1998 m. įsigijo Mykolo gatvės aštuntame name esantį butą.

Tik į jį įžengus naująjį savininką apėmė nejaukus jausmas – visos sienos ir durys buvo išdažytos juodai, langai uždengti, o vietoj lemputės buvo tik blanki spingsulė.

„Mums tą butą pardavė tokia Marcinkevičiūtė. Ji ten buvo visas sienas juodai išdažiusi, o ant jų dar visokių gyvulių nupiešusi. Buvę šeimininkai, matyt, su savo draugais čia atlikdavo visokius spiritizmo seansus ir kviesdavo dvasias. Po to jos ir užsiliko mūsų įsigytame bute“, – prisiminė K.Mizgiris, spėdamas, jog ankščiau čia būta satanistų.

Pats šeimininkas įsigytame bute negyveno, o ruošėsi įrengti dabar čia esančią galeriją. Tačiau už plonos sienos gyvenę kaimynai pradėjo naujiesiems šeimininkams skųstis, kad naktimis tuščiame bute kažkas trankosi ir jie negalį miegoti.

„Kaimynai sakydavo, kad naktimis bute kažkas dunksi, įsijungia šviesa. Jie iš pradžių pagalvojo, kad mes ten triukšmaujame, tačiau pasibeldę suprato, jog jokie žmonės ten negyvena“, – prisiminė K.Mizgiris. Vyras pasakojo, kad kai tik kaimynai pasibelsdavo į duris, tuoj pat viskas bute nurimdavo ir išsijungdavo šviesa.


Kaimynus privertė išsikraustyti


Įsidrąsinusios dvasios tiek įsisiautėjo, kad išsigandę kaimyninio buto gyventojai buvo priversti išsikraustyti. Žmonės skundėsi negalintys čia daugiau gyventi ir paskelbė, kad butą parduoda.

Kadangi Mizgiriai turėjo pirmumo teisę, tai patys nusipirko dar vieną butą. Tačiau vaiduokliai iš juodųjų kambarių niekur nedingo ir toliau gąsdindavo žmones bei čia pradėjusius darbuotis darbininkus.

„Kai ėmėme įrenginėti galeriją, ten gyveno vienas darbininkas, mano giminaitis. Ji pasakojo, kad dvasios naktimis siaučia. Jos netikėtai atidarydavo duris, belsdavosi. Žmogus tiek būdavo išsigandęs, kad naktį sprukdavo iš buto ir vaikščiodavo po miestą, kad kaip nors sulauktų ryto“, – pasakojo Gintaro galerijos savininkas.

Pabaigę trejus metus trukusį galerijos remontą, Mizgiriai pasikvietė kunigą, kad jis pašventintų patalpas. Bet ir po pašventinimo ten dar buvo neramu, darbuotojos nuolat būdavo kažkokios suirzusios ir sakydavo, kad negerai jaučiasi.

O dvasios nurimo visai netikėtai – name nusižudė vienas čia gyvenęs vyras ir po jo laidotuvių pasidarė labai ramu. „Matyt, piktosios dvasios su juo ir iškeliavo. Dabar galerijoje labai gera aura – gintaras padarė savo, kadangi turi gerą energetiką“, – džiaugėsi K.Mizgiris.


Name niekas negali gyventi

Vilniečiai jau ne pirmus metus kalba apie paslaptingąjį Nemenčinės plente esantį seną namą, kuriame neva vaidenasi. Prie pat kelio esantis pastatas traukia kaimynų ir nuotykių ieškančio jaunimo dėmesį.

Tik paklausti žmonių, ką žino apie šį apleistą namą, kaimyninių namų gyventojai iš karto prasitaria: „Oi, ten gi vaidenasi, ten niekas negali gyventi“. Tačiau netoli įsikūrusi Teklė Šimalienė tikina, kad taip čia buvo ne visada: „Aš pati iki 1961 metų gyvenau tame name, bet tada ten buvo ramu, ir dukrą savo ten pagimdžiau. Visa ta velniava prasidėjo po to, kai pasikorė tame name laikinai gyvenęs vyras vardu Feliksas. Nuo tada čia nei vasarotojai, nei kiti nenorėjo gyventi“.

Vilnietis Donatas pasakojo prieš kelis metus girdėtą istoriją kai apleistą namą nusipirko vienas verslininkas ir išgirdęs gandus, kad jame neva vaidenasi, davė pinigų benamiui, kad šis vieną naktį jame pernakvotų. „Žmonės po to dar ilgai kalbėjo, kad po tos nakties valkatos galva nusidažė baltai – neva jis staigiai pražilo nuo patirto didžiulio išgąsčio ir streso“, – legendomis apipintą įvykį pasakojo Donatas.

Moteris pasakojo, kad nuo tada namą šalia Nemenčinės plento buvo įsigiję daugybė savininkų, tačiau galiausiai vis vien jį parduodavo.

„Čia vienas ponas norėjo kavinę atidaryti, tačiau jam nesisekė ir galiausiai namą pardavė. Buvo taip, kad savininkas jau buvo susiruošęs daryti remontą ir čia įkėlė gyventi meistrą, o šis po kiek laiko išsigandęs pabėgo“, – dėstė ponia Teklė.

Moteris pasakojo, kad sovietmečiu pastate buvo įkurti keli butai ir čia gyveno šeimos. Žmonės kaimynams pasakodavo, kad naktimis jų butuose dėdavosi keisi dalykai – nežinia kas staiga atidarydavo stalčius ir ant grindų išberdavo šaukštus, kumščiuodavo miegančius žmones arba pešdavo jiems plaukus.

Tačiau ponios Teklės vyras netiki, anot jo, “tomis pasakomis apie vaiduoklius“ ir juokauja už butelį degtinės galėsiąs pernakvoti paslaptingame name. O ir pati T.Šimalienė ragina nebijoti dvasių: „Jei turite pinigų, pirkite tą namą, juk tokioj geroj vietoj stovi – visai šalia plento“.


Vienuolyno požemių vaiduokliai

Dar nuo senų laikų vilniečiai kalbėdami apie vietas, kur dažniausiai vaidenasi, iš karto prisimena ilgaamžius vienuolynus ir ypač paslaptinguosius jų rūsius. Ekskursijų po Vilnių vadovė Liuda Matonienė dar dabar žmonėms pasakoja šiurpias istorijas apie Dominikonų vienuolyno rūsius, kuriuose kelis amžius buvo laidojami mirę vilniečiai.

Pasakojama, kad Dominikonų vienuolynas nuo pat įkūrimo 1501 m. turėjo labai didelius dviejų ar net trijų aukštų rūsius, o juose iš viso buvo palaidota apie keturi tūkstančiai žmonių.

„Maro metu, XVIII a. pradžioje kada žmonės mirdavo tiesiog gatvėse ir jų nespėjo laidoti, velionius tempdavo ir mesdavo tiesiai į kriptą pro rūsio langus. Iki mūsų laikų yra išlikusi viena tokia kripta, kurioje numirėlių kūnai yra iš dalies mumifikavęsi. Kadangi ten oro temperatūra yra maždaug vienoda ir vasarą ir žiemą – apie penkis laipsnius šilumos – kūnai nesuiro, o sudžiuvo, išsilaikė plaukai ir nagai“, – pasakojo L.Matonienė.

Po altoriumi yra klauptas, kurį nustūmus pasimato rūsių dangtis ir jį nukėlus laiptais galima nusileisti į vienuolyno požemius. Pasak gidės, Dominikonų vienuolyno rūsiai nė kiek nepanašūs į tvarkingus Katedros rūsius. Kadangi čia dažniau lankantis į požemius pateko oras ir žmonių palaikai pradėjo irti, dabar rūsiai yra uždaryti ir į juos įleidžiamos tik ekspertų grupės.

Yra kalbama, kad Dominikonų vienuolyno požemiai buvo labai ilgi ir vedė net iki Pilies gatvės, tačiau po 1863 m. sukilimo, carinė valdžia nusprendė juos užmūryti, nes manyta, kad jais galėjo naudotis sukilėliai. Saugoti įėjimų į požemius buvo išstatyti kareiviai. Ir štai vieną naktį vienas jų susidūrė su požemių vaiduokliu.

“Sušalęs kareivukas sumanė užsirūkyti. Lauke pūtė labai smarkus vėjas ir gesino degtukus, taigi jaunuolis nusileido į rūsį su numirėlių kriptomis, kad užsidegtų cigaretę. Žybtelėjus degtukui kareivis išvydo baltai apsivilkusį vienuolį, kuris į jį tiesė rankas.

Vaiduokliui prisiartinus kareivis vietoj rankų pamatė tik kaulus. Jis taip išsigando, kad net nesusivokė, kaip nulėkė pas savo viršininką ir sako: „Bauskite mane kaip norite, darykite ką norite, bet aš į tuos požemius daugiau nė už ką nebegrįšiu“.

Gandai greit pasklido tarp kitų kareivių ir visi atsisakė budėti prie Dominikonų vienuolyno, taigi galiausiai rūsiai buvo užmūryti, tačiau ten bijojo eiti ir visi vilniečiai “, – pasakojo L.Matonienė.

Ir mūsų laikais apleistas vienuolynas baugina ir tuo pačiu traukia ne vieną nuotykių ieškotoją.

Komentarai

Okultinių studijų centro vadovas Leopoldas Malinauskas: „Žmonės trukdo vėlėms“

„Šiaip dvasios sau ramiai gyvena šalia mūsų ir dažniausiai būna nepastebimos, kol patys žmonės jas sujudina. Tai mes atsibrukame į jų teritoriją, o ne jos pas mus ateina. Pavyzdžiui, jūs esate vėlė ir kaip įprasta susėdate prie stato vakarieniauti, bet staiga į namą įsiveržia kažkokie žmonės ir pradeda jums trukdyti – išstumdo kėdes ir ima teirautis, kur čia mano sriuba, kur duona? Na ir tada prasideda vietinių gyventojų reakcijos.

Netiesa, kad dvasių žmonės prisikviečia per spiritizmo seansus – jų ir taip visur pilna, tik ne visas jas mes jaučiame. Be abejo, įvairios manipuliacijos jas gali suaktyvinti ir sujudinti. Per spiritizmo seansus vėlės būna iškviečiamos, tačiau nenusiunčiamos atgal.

Vėlės gyvena visuose namuose ir butuose. Juk žemėje pasilieka labai daug nepakilusių vėlių – tų, kurios yra per sunkios. Taip atsitinka jei žmogus miršta su sunkiomis nuodėmėmis, nebūna apgiedamas, arba nusižudo. Juk kiek žmonių per kaminą išskrido Buchenvalde, Osvencime ar Dachau – manote jų vėlės pakilo? Niekur jos nepakilo. Kai žmonės nebūna tinkamai su visais ritualais palaidojami, tada vėlės klaidžioja čia žemėje ir paprastai stengiasi žmonėms nekristi į akis ir ramiai sau būti.

Anapusinis pasaulis yra tiek pat margas, kaip ir šis, ten yra daugybė įvairiausių sutvėrimų. Nereikėtų jų sujudinti, o jiems atsiradus mūsų fiziniame pasaulyje ir norint jų atsikratyti reikia suprasti du dalykus – kokie tai dariniai ir kodėl jie čia atsirado. Po kurio laiko jei niekas nedrumsčia aplinkos dvasios ar kitokios būtybės name ar bute gali aprimti – juk bet koks sudrumstas vanduo anksčiau ar vėliau vis vien nusistovi“.

Vyskupas Juozas Tunaitis: „Išgelbėti gali malda“

„Kadangi Bažnyčia tiki ir dvasių pasauliu, tai neatmetame galimybės, kad tokie reiškiniai, kaip vaidenimasis gali vykti. Bažnyčia tokiu atveju kviečia prie maldos. Iš tikrųjų tie atvejai, kai dvasios apsigyvena namuose yra labai retas reiškinys. Pats nesu susidūręs su šiuo reiškiniu.

Bene garsiausias atvejis, kai piktosios dvasios buvo apsėdusios vieną namą, atsitiko 1958 metais Utenos rajone, Žiezdrių kaime. Viskas prasidėjo Kristaus Karaliaus šventės išvakarėse, paskutinį spalio sekmadienį.

Namuose nei iš šio nei iš to pradėjo vaikščioti daiktai, ant sienų pakabinti paveikslai atsidurdavo ant žemės ar ant stalo. Įvairiose vietose atsirasdavo nežinia kieno ant popieriaus ir skiedrų rašyti rašteliai. Pačiame pirmame buvo paskelbta, kad šiame name buvo nužudyti žmonės, todėl šeimininkai turi išsikraustyti, o dvasios čia pasiliks. Būdavo, kad kokią valandą seklyčioje ima ir susimaišo grūdai su miltais.

Kai pirmą kartą tai atsitiko, pas šeimą iš karto atvažiavo apylinkės viršininkas ir patvirtino, kad name iš tikrųjų vyksta nepaaiškinami dalykai. Čia vieni po kitų važiavo ir saugumas, ir įvairūs ekspertai iš Maskvos, bet negalėjo atsakyti, kas iš tikrųjų vyksta.

Kai į tuos keistus namus atvažiuodavo svečiai, ant stalo nežinia iš kur atsirasdavo lėkštė sriubos ir raštelis: „Prašom valgyti“. Tokių reiškinių išsigandę šeimynykščiai kviesdavosi pas save nakvoti kaimynus. Bet vieną kartą čia nakvojusi moteris savo kūdikį, kurį buvo paguldžiusi šalia į lovą, ryte rado ant stalo. Tuomet visi kaimiečiai išsigando ir ėmė vengti keisto namo.

Name apsigyvenusios dvasios šeimos nariams kartais suruošdavo vaišes ir rašteliu pakviesdavo juos ateiti tam tikrą valandą. Vėliau tyrėjai nustatė, kad tie vaišių produktai būdavo paimti iš Kupiškio geležinkelio stoties bufeto.

Keisti įvykiai Žiezdrių kaimo name pasibaigė Marijos nekaltojo prasidėjimo dieną – gruodžio 8-ąją. Šventės išvakarėse namiškiai rado tokį raštelį: „Rytoj mes išeiname. Pasimelskite už mus“. Tačiau tai sužinojęs vietos klebonas žmonėms liepė nevykdyti paskutiniojo nurodymo, nes įtarė, kad tai buvusios piktosios dvasios, už kurias melstis nedera. Šeima sugrįžo namo ir vėl rado raštelį: „Gerai, kad nesimeldėte, klebonas teisingai patarė. Taip ši istorija ir baigėsi.“


2007 12 01, Šeš 16:19
Aprašymas WWW
Rodyti paskutinius pranešimus:  Rūšiuoti pagal  
Atsakyti į temą   [ 1 pranešimas ] 

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 2 svečių


Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Ieškoti:
Pereiti į:  
cron
Powered by phpBB © 2000, 2002, 2005, 2007 phpBB Group.
Designed by STSoftware for PTF.
Vertė Vilius Šumskas © 2003, 2005, 2007