Aš labiau mėgstu pažiūrėti vieno fotografo (Анатолий Белощин) fotografijas iš apsemtų Meksikos urvų. Pavyzdžiui:
http://www.photosight.ru/photos/2712883/?from_member
http://www.photosight.ru/photos/2517119/?from_member

Šveicarijoje, aukštai aukštai Alpių kalnuose (2074 metrai), yra nuostabaus grožio Sassolo ežeras. Žiemą jis visiškai užšąla, o vasarą šilto vandens srovės sukuria ežere ledynus ir išgraužia urvus. Pateikiame Jums keletą šio ežero nuotraukų, kurių autorius Barcrof media fotografas Franco Banfi.

http://cdays.lt/fotoreportazai/gamta/14 ... deniu.html

Man skaitant kilo neaiškumų kas yra nėrimas. Cituoju:
"7.26. naro nėrimas – žmogaus buvimas didelio slėgio aplinkoje;"
Tai gaunasi, kad po vieno nėrimo į vandenį reik narui nerti kartais į baro kamerą, juk ten irgi aukšto slėgio aplinka?
iki šiol galvojau, kad nėrimas yra naro buvimas skystyje, kai apsemtos jo kvėpavimo angos

Skull in Underwater Cave May Be Earliest Trace of First Americans
http://blogs.nationalgeographic.com/blo ... 217yucatan

Tai ilgiausias pavandeninis urvas Rusijoje, tikras rojus urvų nardytojams.'


http://www.juokai.lt/vienas-graziausias ... lyje/2801/

Nuotraukų autorius Виктор Лягушкин, http://500px.com/photo/211703.
Šiom dienom išėjo labai gražus fotografijų albumas, http://ordacave.ru/.

Национальный парк Эль Чоко расположен на юге Доминиканской Республики, всего в мили от Кабарете. Этот парк был создан в числе последних, действующих сегодня в стране национальных парков, однако именно он заслуживает вашего пристального внимания. Главной достопримечательностью этого парка, без сомнения, является комплекс местных пещер - Кабарете. И что самое интересное - эти пещеры можно изучать не только во время пеших прогулок, но также и погрузившись под воду с аквалангом. Ведь данная система пещер таит в себе много водных ходов.

Общая площадь национального парка Эль Чоко равняется 77 квадратным километрам, на которых помимо пещер представлены джунгли, системы лагун, массивы тропического леса и открытые бэккантри. Из растений в парке отмечается настоящее засилье орхидей. В целом же флора Эль Чоко включает около 862 видов растений. С флорой парка весьма удачно гармонирует и её фауна - а это ни много ни мало 36 видов птиц и 12 разновидностей летучих мышей.

Понятное дело, что для полного изучения природы парка Эль Чоко не хватит не то, что дня, недели не хватит. Благо, что по парковой зоне можно передвигаться на лошадях. Однако почти всегда можно наблюдать такую картину: повышенный интерес со стороны туристов к местным пещерам, и уже вторичная заинтересованность - в разнообразии флоры и фауны парка. Ещё бы, ведь в пещерах Кабарете можно плавать - отличный отдых после жаркого дня.

Пещеры парка представляют собой уникальные геологические образования, так называемый "Карибский карст".

Кроме того, в составе парка Эль Чоко значатся целых две лагуны - Кабарете и лагуна Голета, их протяжённость составляет порядка 8 км, они расположены между склонами Северных Кордильеров и Атлантическим океаном. Попасть в парке Эль Чоко не составляет особого труда, т.к. для этого никакого специального разрешения не нужно. Парк этот считается одной из самых доступных природоохранных зон Доминиканской республики.
http://www.krasnayakniga.ru/el-choko-nacionalnyy-park

Žakas Ivas Kusto – gelmių tyrinėjimų architektas

Pradėkime nuo žymiausio Kusto kūrinio – akvalango. Būtent šis prietaisas pakeitė tiek povandeninių archeologų darbą ir tapo neatsiejama daugelio ekstremalių pojūčio mėgėjų „garderobo“ dalimi. Dar tolimais 1943 m., remdamasis Kusto brėžiniais ir atkakliais reikalavimais, inžinierius Emilis Ganjanas sukonstravo „povandeninius plaučius“ – aparatą, kurio pagalba žmogus ežeruose ir jūrose jaučiasi kaip žuvis.

Kusto daugelį metų buvo ne tik akvalango autorius, bet ir pats asmeniškai plėtė pažinimo ribas. Iš pradžių su balionais ant nugaros, vėliau su išradėjo Ogiusto Pikardo sukonstruotu batiskafu, kuris leido nerti giliau ir būti po vandeniu ilgiau nei apsiginklavus paprastu akvalangu.

1960 m. Kusto su kolegomis okeano šelfe įrengia povandeninius namus ir pradeda tyrimus, kaip žmogus galėtų įsikurti vandenyno dugne ir ten gyventi mėnesiais. Ne mokslininko kaltė, kad šie tyrimai valstybei pasirodė pernelyg brangūs. Politikai pinigus mieliau investavo į kosmines keliones, kurios tuo metu kaip tik tapo madingomis.

Pasaulinę šlovę Kusto pelnė ne tik savo unikaliais išradimais, bet ir tuo, kad mokėjo bendrauti su žiniasklaida. Nuo pat pirmųjų nėrimų, tada dar naras mėgėjas, suprato paprastą tiesą – jei nori, kad apie tavo žygius žinotų plačioji visuomenė, tai visuomenei reikia pasakoti savo nuotykius. Jau 1943 m. Kusto kartu su bičiuliais sukūrė pirmąjį savo dokumentinį filmą „18 metrų po vandeniu“. .Nors vėliau plačiuosius ekranus – televizorių dar nebuvo kiekvienuose namuose – pasiekė keletas kitų filmų, tačiau tikroji šlovė dar tik laukė.

1955 m. Kusto pradėjo kurti dokumentinių filmų serialą apie savo nuotykius tiriant vandenynus ir jūras – „Tylos pasaulis“. 1956 m. juosta pasiekė kinoteatrus ir sukėlė visuotinį susižavėjimą. Ši juosta tapo dokumentikos klasika. Net Holivudas Oskaru įvertino šį darbą.

Jau vėliau, 1970 m. visame pasaulyje milžiniško pasisekimo sulaukė kitas Kusto kūrinys 100 serijų filmas apie mokslininko ir jo komandos povandenines ir ne tik, ekspedicijas. Be filmų tyrinėtojas parašį ir keliolika knygų.
http://www.keliauninkas.lt/zakas-ivas-k ... as,19.html

Режиссер Джеймс Кэмерон вернулся из путешествия на дно Марианской впадины



НЬЮ-ЙОРК, 26 марта. /Корр. ИТАР-ТАСС Олег Зеленин/. Глубоководный аппарат «Дип си челленджер» с Джеймсом Кэмероном на борту поднялся на поверхность Тихого океана после погружения на дно Марианской впадины.

Об этом сообщила в социальной сети официальный представитель Национального географического общества США Стефани Монтгомери. По ее словам, обратный путь занял у американского режиссера меньше 70 минут.

Кэмерон сегодня стал третьим человеком в истории, погрузившимся в самую глубокую точку Мирового океана. Кинематографист добрался до Бездны Челленджера — участка впадины на глубине почти 11 км — в 01:52 мск и пробыл на дне около шести часов, в течение которых собирал образцы подводного грунта, растений и живых организмов. После этого «Дип си челленджер» сбросил 500 кг балласта и устремился обратно на поверхность.

12-тонный «Дипси Челленджер», окрашенный в ярко-зеленый цвет, был оборудован всем необходимым для проведения фото- и видеосъемки, в том числе в трехмерном режиме. Отснятые Кэмероном кадры лягут в основу научно-документального фильма канала «Нэшнл джиогрэфик». «Не могу дождаться, когда поделюсь с вами увиденным», — написал режиссер в социальной сети «Твиттер».

Кэмерон с командой океанографов отправился к Марианскому глубоководному желобу на западе Тихого океана 19 марта. Погружение планировалось совершить еще несколько дней назад, но из-за плохих погодных условий его несколько раз откладывали.

До сегодняшнего дня на дно Марианской впадины люди погружались лишь однажды — в 1960 году на батискафе «Триест» в самую глубокую точку океана опустились швейцарский инженер Жак Пикар и лейтенант ВМС США Дон Уолш.

Нынешняя экспедиция на дно Марианской впадины готовилась более 7 лет. Глубоководный аппарат «Дип си челленджер» был изготовлен в Австралии при поддержке Национального географического общества и компании «Ролекс». В конструкторских работах и планировании экспедиции, помимо Кэмерона, принимали участие Институт океанографии имени Скриппса, Лаборатория реактивного движения НАСА и Университет штата Гавайи.
http://news.mail.ru/society/8446483/?frommail=1

http://www.nardyk.lt/readarticle.php?article_id=262

Ką reikėtų suprasti planuojant pradėti nardyti olose.

Paskutiniu metu labai išaugo susidomėjimas nardymu olose. Nežiūrint į tai, kad dauguma narų nardymą uždarose erdvėse laiko viena iš pavojingiausių ir techniškai sudėtingiausių nardymo sričių, vis dažniau klubai ir grupės , neturintys „urvinės“ patirties, bando atlikti tokius nėrimus. Aš manau, kad net parengimas pagal kursą „wreck penetration“ nėra analogiškas „full cave“ parengimui, nors technika ir įranga labai artimi. Nežiūrint į šiuos panašumus, daug niuansų daro nardymą urvuose gerokai sudėtingesnį, pvz. tolimi arba gilūs prasiskverbimai, „side mount“ ir t.t.

Pagrindinė naujos susidomėjimo bangos priežastis, turbūt, yra tai, kad ilgą laiką „cave diving“-as nebuvo labai populiarus ir juo užsiiminėjo tik labai ribotas komandų, įdirbusių rimtą patirtį be didelių nelaimingų atsitikimų, kiekis. O ir įvykę incidentai nebuvo plačiai paskelbti. Kam tai įdomu, galite pasiskaityti čia: http/cavediver.lehin.ru/ru/accidents/index.html (rusų kalba).
Sekanti masinio nepatyrusių narų veržimosi į urvus priežastis yra menamas tokių nėrimų paprastumas. Mintis, mano nuomone, maždaug tokia: „Va Petia (Vasia, Goša) praeitą mėnesį nėrė ir nieko jiems neatsitiko. Ir aš noriu. Ir man nieko neatsitiks“. Deja, šis paprastumas ir saugumas tik menami.

Nerdamas į urvą naras įžengia į visiškai kitokį pasaulį. Tame pasaulyje egzistuoja kitos, daug griežtesnės sąlygos ir faktoriai, ir veikia kitokie priežasčių- pasekmių ryšiai. Net patyrę techniniai narai, turintys didelę giluminių nėrimų patirtį, niekada nesusidūrė su daugeliu nardymo urvuose įpatybių, o narai su AOWD nesusidūrė ir net nunumano daugelio sąlygų ir galimų problemų.
Nesikartojant pabrėšiu, kad naras turi turėti du „nepriklausomus“ arba sujungtus manifoldu balionus, su dviem reguliatoriais, tris šviesos šaltinius, dvi plūdrumo kompensavimo sistemas, mažiausiai vieną paieškos ritę. Ir, žinoma, mokėti visu tuo naudotis. Bet svarbiausia, naras turi būti pasiruošęs problemoms. Kam turi ruoštis naras, norėdamas nerti į urvą?

Iškart susitarkim, kad patalogiškų idiotų nenagrinėsime, bet prie vieno varianto visdėlto stabtelėkime. Tai dviejų balionų su dviem reguliatoriais BŪTINUMAS. Pamirškite apie tai, kad dujų turi jūsų „buddy“. Jeigu jums kilo problema su reguliatorium, jūs turite turėti galimybę pasinaudoti atsarginiu. Ir jūsų oktopusas čia nepadės. Didžioji problemų dalis iš karto „deda kryžių“ ant jūsų reguliatoriaus ir dujų padavimo, kuris buvo pajungtas nuo tos pirmos pakopos. O kaip „buddy“? O jis gali tuo metu plaukti pakankamai toli nuo jūsų, arba šalia, bet priekyje. Pirmu atveju jūs galite neturėti pakankamai dujų, kad priplauktumėte iki jo, antru dar blogiau - „buddy“ plaukia nuo jūsų ir į jus net nežiūri. Galbūt, netgi greitai plaukia. Pabandykite baseine, sulaikę kvėpavimą, pavyti žmogų, plaukiantį nuo jūsų. Pabandėte? O dabar taip pat, tik neįkvėpę oro, nes reguliatoriai neretai užsikerta įkvėpimo pradžioje.

Ir taip: potencialios problemos.
1) Taip sakant, įprastinės problemos, t.y. tos, su kuriomis visi gali susidurti per paprastą nėrimą: reguliatoriaus, infliatoriaus, manometro ir t.t. gedimai. Pridėkime dar tikimybę balione aptikti vandens, tepalo, CO ir kt. Yra vienas mažytis „BET“, kuris labai apsunkina situaciją. Apie tai šiek tiek vėliau.
2) Nardymo urve problemos.
Potencialias problemas ir pavojus galima sąlyginai suskirstyti į dvi grupes. Išorinės problemos, t.y. problemos, susijusios tik su aplinka ir vidinės problemos, t.y. fiziologinio pobūdžio.

Išorinės antros grupės problemos.

- galimybės tiesiog iškilti nebuvimas
Štai tas pats mažytis „BET“. Net ir pačioje blogiausioje situacijoje mes neturime galimybės pramušti galva lubas ir iššokti į paviršių. Visą praeitą kelią mums teks pakartoti atgal, tik žymiai prastesnėmis sąlygomis. Susimastykite, ar galėsite tai padaryti, bet prieš tai būtinai perskaitykite tekstą iki pabaigos.

- maršrutinės virvės žymėjimas
Na, jūs jau žinote, kad urve šis „Ariadnės siūlas“ rodo kelią į išėjimą. Tiesa, yra vienas „BET“- tam, kad absoliučiai saugiai plaukioti išsišakojusiame urve jūs turite suprasti „strėlyčių ir mazgelių kalbą“, t.y. žymėjimą. Visi mes žmonės ir visi dievo valioje. O jei jūsų supergidą galutiniame maršruto taške ištiks infarktas?

- blogas matomumas
Matomumas gali būti geras, blogas ir labai blogas. O dar būna „nulinis“, tai yra visai „nulinis“, kai nematai ne tik prietaisų ant rankos, bet ir galingas prožektorius, apgraibomis prikištas prie pat kaukės, atrodo tik blyški dėmelė. Matomumo pablogėjimas nuo gero iki labai blogo, pvz. 0,5m., gali būti tiesiogiai arba netiesiogiai susijęs su jūsų veiksmais. Tai gali vykti pakankamai lėtai, tada jūs turite galimybę sureaguoti, jei žinote kaip. O gali ir greitai- per vieną, dvi sekundes. Įvertinkite savo šansus šiuo atveju patys.
Kodėl pablogėja matomumas? Na, pirmiausia, nuo jūsų judėjimo. Pati paprasčiausia priežastis- dumblas, pakeltas nuo dugno tiesiu yriu. Bet net jei jūs ir idealiai iriatės „frog“-u arba „kik“-u, tai dar nieko negarantuoja. Lengvas dumblas kyla nuo dugno tiesiog dėl jūsų kūno sukelto vandens judėjimo. Tai būna urvuose su tam tikrom uolienomis ir silpna srove. Dumblas būna lengvas kaip pūkas - nuleidi į jį ranką ir nieko nejauti, bet toks prisilietimas sukelia branduolinio sprogimo efektą. Patikėkit.

Įsivaizduokime situaciją: naras plaukia urve, kur matomumas pakankamai prastas. Ne visiškai „nulinis“, bet jau reikia atidumo. Maršrutinė virvė guli ant dumblo kopos. Ką darys patyręs „cave“-ris? Pasirinks tokią pozą, kad kuo mažiau drumsti vandenį ir pasistengs plaukti kuo toliau nuo kopos, bet nepaleis virvės iš akių. „Žalias“ šiuo atveju, labiausiai tikėtina, prisiartins prie virvės kuo arčiau ir tuo pačiu pakels į viršų pusę kopos.
Kita matomumo pablogėjimo priežastis - tas pats dumblas, tik nuo lubų. Labai paplitęs reiškinys. Jūs plaukiate idealiai, nieko nuo dugno nesukeldami, bet jūsų iškvėpto oro burbulai drasko nuo lubų viską, kas įmanoma. Plauki sau, plauki, minutėlei stabteli, o čia tave iš viršaus ir užgriūva tavo veiklos rezultatai. Arba atsisuki atgal ir pamatai....!!!! Tiksliau - nieko nebematai...

- prožektorių gedimai
Nardant urvuose, kiekvienas naras turi turėti tris šviesos šaltinius: vieną pagrindinį ir du atsarginius. Teoriškai, tikimymė jog užges visi trys prožektoriai yra tokia maža, kad jos galima nepaisyti. Bet tik teoriškai. Praktiškai iškyla tokie faktoriai, kaip apsioksidavę kontaktai, pasenusios baterijos, šaltas vanduo, „pavargę“ akumuliatoriai, sugedę pakrovėjai ir t.t. Sako – kartą metuose ir lazda iššauna. Nežinau, kaip ten su lazdomis, bet apie VISŲ prožektorių gedimus prisiklausiau. Pačiam buvo sugedęs pagrindinis prožektorius, o po dešimties minučių plaukiau jau su paskutiniu. Išplaukiau.

- maršrutinės virvės pametimas
Tai gali būti ne tik naro žioplumo, bet ir objektyvių, anksčiau išvardintų įvykių, pasekmė. Atleiskite, bet jei jūs neturite virvės ieškojimo praktikos (o tai standartinis „cave“ kurso pratimas), tai, tikriausiai jūs jos ir nerasite. Nors ... pabandyti galite. Tik nepamirškite, kad savo bandymais galite galutinai sudrumsti vandenį ir draugai jūsų kūnelį ras tik po keleto dienų, kai nusistovės dumblas. Kodėl bus sunku surasti virvę nuo jos nuplaukus šalin, kantrus skaitytojas sužinos truputį žemiau. Nors, jei skaitėte apie blogą matomumą, jau galite įsivaizduoti.

- dujų praradimas
Aiškinti kuo gresia visiškas dujų praradimas, manau, nereikia. Nepamirškime apie lubas virš galvos ir kelionę atgal.
Jeigu jūs turite du balionus, mokate sukioti kranus, keisti reguliatorius, teisingai planuojate dujas ir turite „buddy“ su analogiškais įgūdžiais ir įranga, tai, greičiausiai, su šia problema ir nesusidursite. Tfu, tfu tfu, kad neprisišnekėti...
Bet, jei pas jus tik vienas balionas su vienu reguliatorium, arba nors ir pasiėmėte balioną su „V“ kranu ar „sparkę“, bet nemokate užsisukti krano, tai „out of gas“ grėsmė jau šmėžuoja horizonte.
Yra dvi, dažniausios, dujų praradimo priežastys. Pirmoji: reguliatoriaus, manometro ir kt. gedimai. Akivaizdu, kad jei jūs nemokate užsisukti krano, tai „sparkė“ su manifoldu tampa vienu balionu, todėl „žaliems“ žymiai saugiau du „nepriklausomi“ balionai. Net jei vienas balionas ir visiškai ištuštės, kitam kažkiek dar bus likę.
Antru atveju, tai problemos, lėtinančios judėjimą ir didinančios dujų suvartojimą. Suvartojimas gali smarkiai išaugti dėl streso, o judėjimą smarkiai pristabdys blogas matomumas. Yra daug variantų. Įvairių, bet su vienoda pabaiga.

- Įsipainiojimas į virvę
Jeigu yra virvutė, ji gali už ko nors užsikabinti, pavyzdžiui – už jūsų. Ypač smagiai virvė kabinasi esant blogam matomumui, kai jūs plaukiate prie jos prisiglaudęs, arba už įrangos konfigūracijos, liaudyje vadinamos „arkangelu“, t.y., turinčios daug atsikišusių detalių. Styrantys manometrai ir šlangos, prožektoriai ir svoriai ant „sparkės“, svoriai ant diržo ir t.t. Atminkit, kad norint atnarplioti prožektorių ar svorį, pritvirtintą ant „sparkės“ be „buddy“ pagalbos jums teks arba nusiimti įrangą, arba nupjauti virvę. Antru atveju jūs turite tiksliai įsiminti, kurioje pusėje išėjimas ir įsikibti į tą virvės galą, kol jis nedingo debesyje puikaus rudo dumblo. Net ir pakankamai lengvoje situcijoje, pavyzdžiui – virvei apsivyniojus apie kraną, narplioti ją teks su storomis pirštinėmis ir apgraibom. Taip pat ir esant blogam matomumui.

Yra keletas faktorių, smarkiai sunkinančių išsinarpliojimą. Teoriškai, tiesiant maršrutinę virvę, ji turi būti gerai įtempima ir neatsipalaiduoti. Bet jei taip nėra, jūs galite apsivynioti ne vieną kilpą, kol pajusite, kad pakliuvote į nelaisvę.
Kita rimta problema yra lynas, arba lauko telefono kabelis. Jie nenusipjauna peiliu. Kovai su šiais „aquaspeleo minties stebuklais“ reikia turėti reples arba žirkles. Kabelį nutiesti ganėtinai sudėtinga, o nutrūkęs jis iškart susisuka kilpomis, todėl „barzdos“ iš jo ne retenybė. Ir pakliūti į tokias „priešpėstines“ užtvaras niekam nelinkėčiau.

Vidinės problemos.

- azotinės narkozės sustiprėjimas
Su šiuo nuostabiu reiškiniu visi esame susidūrę, bet urvuose jis pasireiškia žymiai aštriau. Tamsa, prožektoriaus apšviestos drumzlės, šaltas vanduo žymiai sustiprina efektą. Nenustebkite, jei urve jus stipriai „užvežė“ nekaltuose keturiasdešimtyje metrų. Bėda ta, kad greitai pakilti iki dvidešimties negalėsite. Lubos, vienok.....

- vestibiuliarinio aparato problemos
Žmogaus smegenys blogai jaučiasi be vizualių orientyrų. Joms labai nepatinka „kosmosas“, kada, išskyrus maršrutinę virvę, nėra nieko – nei grindų, nei sienų, nei lubų. Šio nepasitenkinimo pasireiškimai gali būti įvairūs - galvos sukimasis, arba atvirkščiai – jausmas, kad pats sukiesi aplink virvę. Tarp kitko, situacija „kosmosas“ nėra jau tokia nereali, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Pakanka, kad matomumas pablogėtų iki 1-2m. Jei virvė nepravesta pagal sieną/lubas/grindis, rasime pageidautą „kosmosą“ 4X4m. tunelyje.

- „slegiančios“ lubos
Kartais tai jaučiasi beveik fiziškai. Kritinį nuotolį, po kurio pradeda jaustis lubos, turbūt, turi visi. Tik vieni diskomfortą pajaučia už šimto metrų nuo įėjimo, kiti – už dviejų kilometrų. Neįvertinti šio faktoriaus negalima.

- orientacijos erdvėje praradimas
Blogo matomumo sąlygomis tai įvyksta greitai ir nepastebimai. Ką su tuo daryti? Nežinau. Yra toks šlykštus faktas. Tarp kitko, linksmi dalykai esant „nuliniam“ matomumui vyksta ir su laiku. Jis arba sustoja, arba, atvirkščiai – šuoliuoja beprotišku greičiu.

- stresas
Incidento urve metu stresas auga žymiai greičiau, nei atvirame vandenyje. Tai skatina vis tie patys faktoriai: tamsa, uždara erdvė, nuotolis nuo įėjimo ir t.t. Užgniaužkite stresą dar užuomazgoje, arba jis pražudys jus.

- problemų „superpozicijos“ principas
Dvi nežymios problemėlės, kilusios vienu metu, susijungia į laaaaabai didelę problemą. Tai kaip tik tas atvejis, kai 1+1=5 arba 10.
Pavyzdys: išsinuomojote jūs „sparkę“. Graži, neseniai perdažyta, bet su vienu trūkumu – kranai „kieti“. Turbūt, savininkai tiesiog senokai neperinkinėjo manifoldo ir tepalas pradėjo kristalizuotis. Na, tiek to, plaukiate jūs sau ramiai, priplaukėte suplanuoto maršruto pabaigą (2/3 dujų) ir sukatės atgal. Čia pasigirsta keistas šnypštimas - ryškiai iš jūsų balionų. Toliau seka standartinė problemos paieškos procedūra, nepakeičiant plūdrumo, nes praėjimas šioje vietoje siauras ir labai dumblinas. Standartinis laikas tokiai operacijai – viena minutė. Spėsite? Nieko panašaus – kranai sunkiai sukasi. Sukiojame kranus preciziškai pakibę virš dumblo sluoksnio ir su kiekviena sekunde prarasdinėjame dujas. Gerai, jei praleidžia nestipriai, tada daug dujų neprarasite. O jei leidžia daug? Jau liks nebe 2/3 ir sekanti problema, pavyzdžiui – pamesta virvė arba plaukimo sulėtėjimas dėl prasto matomumo gali labai priartinti prie fatališkos pabaigos. Žiūrim toliau...

- „sniego lavinos“ efektas
Labai dažnai viena problema sukelia kitą. Ir susidėję jos sudaro labai nemalonią situaciją.
Pavyzdys: jūs plaukiate šiek tiek nutolęs nuo maršrutinės virvės. Matomumas geras, todėl nėra būtinybės laikyti prie pat jos. Ir staiga vienam reguliatoriui prasideda „free flow“. Kol jūs užsukote kraną, burbulų srovė pasiekė lubas ir ant jūsų pasipylė drumzlės. Jei jūs nepakeitėt plūdrumo, kol sukote kraną, ir veiksmas vyksta didelėje salėje, tai nieko baisaus – paplauksite į šalį, kur matomumas dar nepablogėjo ir susirasite virvę. Bet jei viskas vyksta žemėjančioje galerijoje su dumblinomis lubomis, tai link jūsų jau ritasi drumzlių banga iš viršutinės urvo dalies. „Nulinio“ matomumo tikimybė labai didelė, o jūs vis dar ne prie virvės!!! Nusimato virvės ieškojimo treniruotė, bet jau su šiokiu tokiu oro trūkumu.

Kokie faktoriai didina “cavediving“o pavojus?

Praktiškai, tie patys, kaip ir paprastame nardyme:
- nemokėjimas naudotis savo įranga;
- prastas plūdrumas;
- nemokėjimas naudotis „sausu“ kombinezonu;
- nesugebėjimas suvaldyti streso;
- padidintas oro sunaudojimas;

Pridėkime:
- uždaros erdvės baimė;
- tamsos baimė;

Noriu nardyti į urvus, ką daryti?
Geriausia, žinoma, važiuoti mokintis. Kursus galima baigti Meksikoje, Floridoje, Dordone (Prancūzija), pas vokiečius arba britus. Vienas nardymo centras yra ir Sardinijoje. Tik reikia mokėti anglų kalbą. Jei jūs neketinate užsiimti rimtais tyrinėjimais, tai galima nesukti galvos dėl instruktoriaus pasirinkimo. Daugumoje centrų jums suteiks įgūdžius, kurių pilnai pakanka rekreaciniame „cavediving“-e. Kita kalba, jei jus vilioja neištyrinėti urvai. Čia jau teks paieškoti.

Šaltinis: patyrusio rusų „cave“-rio Sergejaus Andrejevo straipsnis. Originalą (rusų kalba) galima rasti www.niralka.ru

Vertimas RytisA

Džiugūs ukrainiečių klubo "Savas kelias" naujametinės ekspedicijos rezultatai. Trečiame pagal gylį Ukrainos urve Nachimovskaja pranerta 7 sifonai ir išeita į sausą urvo dalį. Urvas tęsiasi ir girdisi labai didelės apimtys
Pasakojimas apie tai:
http://speleoclub.org.ua/expeditions/no ... skaya.html