Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas Dabar yra 2017 11 22, Tre 19:45



Atsakyti į temą  [ 13 pranešimai(ų) ] 
 Trečia pamokėlė. Alchemikas 
Autorius Žinutė
Puruša
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 2005 10 24, Pir 17:34
Pranešimai: 2380
Standartinė Trečia pamokėlė. Alchemikas
http://perkunas.vtu.lt/filosofija/alchemikas/

-Na gerai, aš tą knygą perskaičiau, o kas man iš to, man juk vis tiek dzin?- nekantravo Vernas, susitikęs Vaivorykštę.
-O dabar papasakok, ką supratai?
-Na... gyveno piemuo, sutiko trenktą senį, jo įkalbėtas pardavė avis ir iškeliavo į Egiptą.....
-Palauk,- Neiškentė Vaivorykštė, - o tu tarp eilučių ar skaitei?
-Nesuprantu, raidės tai juk juodos avys, o baltos avys, jeigu ir būtų, tai kaip aš jas ant balto popieriaus pamatyčiau. Tu tikriausiai juokauji.
-Manau, kad esi perdaug suaugęs ir tavo regėjimas nusilpęs, todėl tau ir sunku pamatyti baltas avis baltose pievose, tačiau jeigu nematai baltų tai ir niekada negalėsi pamatyti juodų avių tamsiame urve, kurių reikia požeminėm fantazijom kurti.
-Tai ką man daryti?
-Pradėkim nuo perskaitytos knygos analizės.
-Bet juk tai sudėtinga?
-Nusiramink, tai labai paprasta, reikia tik surasti įdomesnes vietas ir jas persirašyti į savo užrašų knygutę.

III UŽDUOTIS
Pateikime citatų iš „Alchemiko“, kurios galėtų būti naudingos Vernui, pasistenkite, kad jos būtų išbaigtos, bet kartu nepaminėkit nei vieno žodžio daugiau, nei reikia.


2006 03 03, Pen 0:26
Aprašymas
Puruša
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 2005 10 24, Pir 17:34
Pranešimai: 2380
Standartinė 
Jaunuolis nežino, kas yra Asmeninė Legenda.
- Ji yra tai, ką tu visuomet norėjai daryti. Kiekvienas iš mūsų ankstyvoje jaunystėje žino savąją Asmeninę Legendą. Tuo gyvenimo laikotarpiu viskas aišku, viskas atrodo įmanoma, nebijome svajoti ir kalbėti apie tai, ką norėtume veikti gyvenime. Tačiau laikui bėgant atsiranda paslaptinga jėga, kuri stengiasi mums įteigti, kad jos, tos Asmeninės Legendos, įvykdyti neįmanoma...


2006 03 03, Pen 18:36
Aprašymas
Puruša
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 2005 10 24, Pir 17:34
Pranešimai: 2380
Standartinė 
Mes tai vadiname Palankumo Principu. Jei loši kortomis pirmą kartą, beveik tikras dalykas, kad laimėsi. Debiutanto sėkmė.
- Kodėl taip yra?
- Todėl, kad gyvenimas nori, jog gyventum savo Asmeninę Legendą.


2006 03 03, Pen 18:38
Aprašymas
Puruša
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 2005 10 24, Pir 17:34
Pranešimai: 2380
Standartinė 
Vienas turtuolis pasiuntė savo sūnų pas išmintingiausią pasaulyje žmogų sužinoti Laimės Paslapties. Po keturiasdešimties dienų kelionės per dykumą jaunuolis pagaliau priėjo Išminčiaus pilį, stovinčią kalno viršūnėje. Išminčius, atidžiai išklausęs vaikino ir sužinojęs, ko jam reikia, pasakė šiuo metu neturįs laiko atskleisti Laimės Paslaptį, tačiau pasiūlė jam apžiūrėti rūmus ir sugrįžti po poros valandų.
- Tik norėčiau tave paprašyti vienos paslaugos, - pridūrė Išminčius ir padavė jaunuoliui šaukštelį, o į jį įlašino du lašus aliejaus. - Vaikščiodamas nešk tą šaukštelį taip, kad neišpiltum aliejaus.
Jaunuolis pradėjo lipti rūmų laiptais - aukštyn ir žemyn, vis nenuleisdamas akių nuo šaukštelio. Po dviejų valandų jis vėl prisistatė Išminčiui.
- Taigi, - klausia šis, - ar matei persų kilimus valgomajame? Ar matei parką, kurį Vyriausiasis Sodininkas kūrė dešimtį metų? Ar atkreipei dėmesį į puikiuosius pergamentus mano bibliotekoje?
Sumišęs jaunuolis prisipažino nematęs nieko. Jo vienintelis rūpestis buvęs neišlieti Išminčiaus įlašintojo aliejaus.
- Gerai. Grįžk ir apžiūrėk mano pasaulio stebuklus,- tarė jam Išminčius. - Negalima pasitikėti žmogumi, nemačius jo namų.
Kiek nuramintas, jaunuolis vėl paėmė šaukštelį ir pradėjo vaikštinėti po rūmus, šįkart apžiūrinėdamas visus ant sienų ir palubėse iškabinėtus meno kūrinius. Dabar jis pamatė sodus, aplink juos dunksančius kalnus, subtilių gėlių grožį, pastebėjo, kaip skoningai parinkta vieta kiekvienam meno kūriniui. Grįžęs pas Išminčių, jis smulkiai apsakė, ką regėjęs.
- Bet kurgi tie du aliejaus lašai, kuriuos buvau tau įdavęs? - tuomet paklausė jo Išminčius.
Jaunuolis pažvelgė į šaukštelį ir suprato juos išpylęs.
- Tai va, - pasakė Išminčius, - galiu tau duoti vienintelį patarimą: Laimės Paslaptis yra matyti visus pasaulio stebuklus, sykiu nepamirštant dviejų aliejaus lašų šaukštelyje.


2006 03 03, Pen 18:46
Aprašymas
Puruša
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 2005 10 24, Pir 17:34
Pranešimai: 2380
Standartinė 
Vaikinas vis dar dvejoja, - jam sunku apsispręsti. Dabar jis supranta vieną svarbią tiesą: sprendimai tėra tik ko nors pradžia. Darydamas sprendimą, žmogus iš tikrųjų pasineria veržlion srovėn, kuri jį nuneša ten, kur sprendimo akimirką jis net nenujautė atsidursiąs.


2006 03 03, Pen 19:00
Aprašymas
Puruša
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 2005 10 24, Pir 17:34
Pranešimai: 2380
Standartinė 
- Čia yra visokių žmonių, ir kiekvieno širdyje vis kitas dievas. Mano vienintelis dievas yra Alachas, ir aš prisiekiu Alachu, jog darysiu viską, ką galėsiu ir kaip tik galėsiu, kad dar sykį įveikčiau dykumą. Tačiau aš noriu, kad kiekvienas iš jūsų taip pat nuoširdžiai prisiektų savo tikimu Dievu, kad manęs klausys bet kuriomis aplinkybėmis. Dykumoje nepaklusnumas tolygus mirčiai.


2006 03 03, Pen 19:02
Aprašymas
Puruša
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 2005 10 24, Pir 17:34
Pranešimai: 2380
Standartinė 
Juodu tylėdami valgo paukštieną. Alchemikas atkemša butelį ir įpila svečio stiklinėn kažkokio raudono skysčio. Tai vynas. Ir vienas geriausių, kada nors jo ragautų gyvenime. Tačiau juk vynas draudžiamas įstatymo?
- Blogis, - paaiškina Alchemikas, - ne tai, kas patenka žmogaus burnon. Blogis - tai, kas iš jos išeina.


2006 03 03, Pen 19:17
Aprašymas
Puruša
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 2005 10 24, Pir 17:34
Pranešimai: 2380
Standartinė 
- Bet jūs mane lydėjote nekalbėdamas. Aš tikėjausi, kad mokysite mane to, ką žinote. Prieš kurį laiką buvau dykumoje su žmogumi, turėjusiu alchemijos knygų, tačiau iš jų nesugebėjau nieko išmokti.
- Išmokti tėra vienintelis būdas, - atsako Alchemikas. - Veikiant. Visa, ką tau reikėjo žinoti, tave išmokė kelionė.


2006 03 03, Pen 19:25
Aprašymas
Puruša
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 2005 10 24, Pir 17:34
Pranešimai: 2380
Standartinė 
- Mano širdis - išdavikė, - sako jaunuolis Alchemikui, kai juodu sustoja pailsinti arklių. - Ji nenori, kad aš tęsčiau kelionę.
- Nieko blogo, - nuramina jį Alchemikas. - Tai liudija, kad tavo širdis gyva. Normalu bijoti dėl svajonės prarasti viską, ką jau pavyko įgyti.
- Tuomet kodėl aš jos turiu klausytis?
- Todėl, kad širdies nutildyti nepavyks niekada. Net jei apsimesi negirdįs, ką ji tau sako, ji bus ten, tavo krūtinėje, ir nesiliaus kartojusi, ką galvoja apie tavo gyvenimą ir pasaulį.
- Nors ir būdama išdavikė?
- Išdavystė - tai nelauktas smūgis. Jeigu gerai pažįsti savo širdį, ji tokio dalyko niekuomet nepadarys. Nes tu žinai jos svajones, jos troškimus ir sugebėsi tam užbėgti už akių. Nė vienas negali pabėgti nuo savo širdies.


2006 03 03, Pen 19:33
Aprašymas
Puruša
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 2005 10 24, Pir 17:34
Pranešimai: 2380
Standartinė 
Kariai kelias akimirkas tyli, o paskui leidžia tęsti kelionę.
Jaunuolis stebi šią sceną sužavėtas.
- Jūs juos įveikėte žvilgsniu, - pareiškia jis.
- Akys parodo sielos stiprybę, - atsako Alchemikas.


2006 03 03, Pen 19:37
Aprašymas
Puruša
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 2005 10 24, Pir 17:34
Pranešimai: 2380
Standartinė 
- O kas tai yra meilė? - klausia dykuma.
- Meilė - tai kada virš tavo smėlynų skrenda sakalas. Nes jam tu - žaliuojantis laukas, jis niekad iš tavęs negrįžta be grobio. Jis pažįsta tavo uolas, kopas, tavo kalnus, ir tu jam esi dosni.


2006 03 03, Pen 19:43
Aprašymas
Puruša
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 2005 10 24, Pir 17:34
Pranešimai: 2380
Standartinė 
Esu senas, prietaringas arabas, tikintis savo šalies patarlėmis. O viena jų sako: "Tai, kas atsitiko kartą, gali nebeatsitikti niekuomet. Tačiau tai, kas atsitiko du kartus, tikriausiai pasikartos ir trečiąjį".


2006 03 03, Pen 19:49
Aprašymas
Puruša
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 2005 10 24, Pir 17:34
Pranešimai: 2380
Standartinė Re: Trečia pamokėlė. Alchemikas
- Mano širdis - išdavikė, - sako jaunuolis Alchemikui, kai juodu sustoja pailsinti arklių. - Ji nenori, kad aš tęsčiau kelionę.
- Nieko blogo, - nuramina jį Alchemikas. - Tai liudija, kad tavo širdis gyva. Normalu bijoti dėl svajonės prarasti viską, ką jau pavyko įgyti.
- Tuomet kodėl aš jos turiu klausytis?
- Todėl, kad širdies nutildyti nepavyks niekada. Net jei apsimesi negirdįs, ką ji tau sako, ji bus ten, tavo krūtinėje, ir nesiliaus kartojusi, ką galvoja apie tavo gyvenimą ir pasaulį.
- Nors ir būdama išdavikė?
- Išdavystė - tai nelauktas smūgis. Jeigu gerai pažįsti savo širdį, ji tokio dalyko niekuomet nepadarys. Nes tu žinai jos svajones, jos troškimus ir sugebėsi tam užbėgti už akių. Nė vienas negali pabėgti nuo savo širdies. Štai kodėl geriau klausytis, ką ji sako. Kad negautum nelaukto smūgio.

_________________
Tiktai durelės skiria "Verno & Ko urvelius" nuo beprotiško pasaulio.
Heinrichas Heinė


2012 10 18, Ket 21:19
Aprašymas
Rodyti paskutinius pranešimus:  Rūšiuoti pagal  
Atsakyti į temą   [ 13 pranešimai(ų) ] 

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 2 svečių


Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Ieškoti:
Pereiti į:  
cron
Powered by phpBB © 2000, 2002, 2005, 2007 phpBB Group.
Designed by STSoftware for PTF.
Vertė Vilius Šumskas © 2003, 2005, 2007