Kelias iš urvo tamsybės
http://perkunas.vtu.lt/filosofija/sofija/

Platonas pateikia palyginimą, kuris pailiustruoja kaip tik šią mintį. Tai urvo palyginimas. Pabandysiu jį atpasakoti savais žodžiais.
Įsivaizduok, kad keli žmonės gyvena požeminiame urve. Jie sėdi atsukę nugaras į angą, surištom rankom ir kojom, matydami vien urvo sieną. Už jų stovi aukšta mūrinė siena, už jos vėlgi gyvena į žmones panašios būtybės, kurios virš mūro laiko iškėlusios įvairias figūras. Kadangi už šių figūrų dega laužas, nuo jų ant urvo sienos krenta virpantys šešėliai. Taigi vienintelis dalykas, kurį mato urvo gyventojai, tėra "šešėlių teatras". Nuo gimimo jie sėdi toje pačioje padėtyje, taigi mano, kad, be šešėlių, nieko daugiau nėra.
Dabar įsivaizduok, kad vienam urvo gyventojui pavyksta ištrūkti iš kalėjimo. Visų pirma užduoda sau klausima, iš kur atsiranda šešėliai ant urvo sienų. Galiausiai jis išsivaduoja. Kaip manai, kas įvyksta, kai jis atsigręžia į figūras, laikomas už mūro? Žinoma, pirmučiausia jį apakina ryški šviesa. Apakina ir ryškių figūrų vaizdas - nes lig šiol jis tematė tų figūrų šešėlius. Jeigu jam pavyktų perlipti mūrą ir, palikus už nugaros laužą, iškopti iš urvo laukan, jis būtų dar labiau apakintas. Tačiau prasitrynęs akis apstulbtų, kaip viskas aplinkui gražu. Pirmą kartą išvystų spalvas ir ryškius kontūrus. Pamatytų tikrus gyvūnus ir gėles - figūros urve tebuvo prasta jų kopija. Bet ir tada jis save klaustų, iš kur atsirado visi gyvūnai ir gėlės. Danguje pamatęs šaulį suprastų, kad saulė suteikia gyvybę visoms gėlėms ir gyvūnams, kaip laužas urve jam leido matyti šešėlius.
Dabar laimingasis urvo gyventojas galėtų bėgti į gamtą ir džiaugtis pasiektąja laisve. Tačiau jis galvoja apie visus tuos, kurie pasiliko urve. Todėl jis sugrįžta. Vos tik nusileidęs urvan, bando įtikinti kitus urvo gyventojus, kad šešėliai ant urvo sienos tėra virpanti tikrovės kopija. Bet niekas juo netiki. Jie rodo į urvo sieną ir tvirtina, jog egzistuoja tik tai, ką jie mato. Galiausiai urvo gyventojai jį nužudo.
Urvo palyginimu Platonas vaizduoja filosofijos kelią nuo neaiškių vaizdinių prie tikrųjų idėjų, kurios slypi už gamtos esybių. Tikriausiai jis prisimena ir Sokratą - kurį "urvo gyventojai" nužudė, nes jis bandė sugriauti jų įprastines nuomones ir parodyti kelią į tikrąjį pažinimą. Todėl urvo palyginimas simbolizuoja filosofo drąsą ir pedagogo atsakomybę.
Platonas parodo, kad urvo tamsybė ir gamta skiriasi taip, kaip gamtos formos skiriasi nuo idėjų pasaulio. Jis nenorėjo pasakyti, kad gamta tamsi ir nyki, tačiau ji tamsi ir nyki, palyginti su idėjų ryškumu. Gražios mergaitės portretas nėra nei tamsus, nei niūrus, greičiau priešingai. Bet tai tėra portretas.
Gaarden, Jostein

-nereikia perlipti per jokia siena, tik atsisukti i anga... tai taip paprasta....

-kas irode, kad tas "tikras pazinimas" yra tikras?

Sokrato veiklos esmė tai, kad jis nesistengė mokyti žmonių. Priešingai, atrodydavo norįs pats pasimokyti iš pašnekovų. Taigi Sokratas nepamokslavo kaip koks mokyklos mokytojas. Ne, jis kalbėdavosi.
Žinoma, Sokratas nebūtų tapęs garsiu filosofu, jei būtų tik klausęsis kitų. Ir niekas jo nebūtų nuteisės mirti. Bet pokalbio pradžioje Sokratas stengdavosi tik klausinėti. Šitaip jis apsimesdavo, jog nieko nežino. Kalbėdamasis kitą žmogų neretai priversdavo pripažinti savo mastymo silpnąsias vietas. Atsitikdavo, kad pašnekovas būdavo įvaromas į kampą ir galiausiai turėdavo pripažinti, kas tiesa ir kas ne.
Pasakojama, kad Sokrato motina buvusi pribuvėja ir Sokratas savo paties veiklą lyginęs su pribuvėjos darbu. Ne pati pribuvėja gimdo vaiką. Ji tik prižiūri ir padeda gimdyti. Taip ir Sokratas savo užduotimi laikė padėti žmonėms "pagimdyti" teisingą supratimą. Nes tikrasis pažinimas turi kilti iš kiekvieno žmogaus vidaus. Jo negali primesti kiti. Tik pažinimas, kylantis iš vidaus, yra tikrasis "supratimas".
Patikslinu: sugebėjimas gimdyti vaikus yra įgimta savybė. Lygiai taip pat visi žmonės gali suprasti filosofines tiesas, jei tik naudosis protu. "Ateidamas į protą" žmogus turi pasiimti kažko iš savęs.
Dėdamasis nežinančiu Sokratas kaip tik ir priversdavo sutiktus žmones protauti. Sokratas puikiai mokėjo "apsimesti" nežinančiu - arba nuduoti, jog yra kvailesnis nei iš tikrųjų. Tai vadinama "sokratiškąja ironija". Tokiu būdu jis nuolatos parodydavo atėniečių mastymo silpnąsias vietas. Tai įvykdavo vidury turgaus - taigi visai viešai. Susitikimas su Sokratu dažnai būdavo tas pats kaip apsikvailinti ir būti išjuoktam didelės publikos akivaizdoje.