
Aštunta pamokėlė. Sofijos pasaulis
Kelias iš urvo tamsybės
http://perkunas.vtu.lt/filosofija/sofija/
Platonas pateikia palyginimą, kuris pailiustruoja kaip tik šią mintį. Tai urvo palyginimas. Pabandysiu jį atpasakoti savais žodžiais.
Įsivaizduok, kad keli žmonės gyvena požeminiame urve. Jie sėdi atsukę nugaras į angą, surištom rankom ir kojom, matydami vien urvo sieną. Už jų stovi aukšta mūrinė siena, už jos vėlgi gyvena į žmones panašios būtybės, kurios virš mūro laiko iškėlusios įvairias figūras. Kadangi už šių figūrų dega laužas, nuo jų ant urvo sienos krenta virpantys šešėliai. Taigi vienintelis dalykas, kurį mato urvo gyventojai, tėra "šešėlių teatras". Nuo gimimo jie sėdi toje pačioje padėtyje, taigi mano, kad, be šešėlių, nieko daugiau nėra.
Dabar įsivaizduok, kad vienam urvo gyventojui pavyksta ištrūkti iš kalėjimo. Visų pirma užduoda sau klausima, iš kur atsiranda šešėliai ant urvo sienų. Galiausiai jis išsivaduoja. Kaip manai, kas įvyksta, kai jis atsigręžia į figūras, laikomas už mūro? Žinoma, pirmučiausia jį apakina ryški šviesa. Apakina ir ryškių figūrų vaizdas - nes lig šiol jis tematė tų figūrų šešėlius. Jeigu jam pavyktų perlipti mūrą ir, palikus už nugaros laužą, iškopti iš urvo laukan, jis būtų dar labiau apakintas. Tačiau prasitrynęs akis apstulbtų, kaip viskas aplinkui gražu. Pirmą kartą išvystų spalvas ir ryškius kontūrus. Pamatytų tikrus gyvūnus ir gėles - figūros urve tebuvo prasta jų kopija. Bet ir tada jis save klaustų, iš kur atsirado visi gyvūnai ir gėlės. Danguje pamatęs šaulį suprastų, kad saulė suteikia gyvybę visoms gėlėms ir gyvūnams, kaip laužas urve jam leido matyti šešėlius.
Dabar laimingasis urvo gyventojas galėtų bėgti į gamtą ir džiaugtis pasiektąja laisve. Tačiau jis galvoja apie visus tuos, kurie pasiliko urve. Todėl jis sugrįžta. Vos tik nusileidęs urvan, bando įtikinti kitus urvo gyventojus, kad šešėliai ant urvo sienos tėra virpanti tikrovės kopija. Bet niekas juo netiki. Jie rodo į urvo sieną ir tvirtina, jog egzistuoja tik tai, ką jie mato. Galiausiai urvo gyventojai jį nužudo.
Urvo palyginimu Platonas vaizduoja filosofijos kelią nuo neaiškių vaizdinių prie tikrųjų idėjų, kurios slypi už gamtos esybių. Tikriausiai jis prisimena ir Sokratą - kurį "urvo gyventojai" nužudė, nes jis bandė sugriauti jų įprastines nuomones ir parodyti kelią į tikrąjį pažinimą. Todėl urvo palyginimas simbolizuoja filosofo drąsą ir pedagogo atsakomybę.
Platonas parodo, kad urvo tamsybė ir gamta skiriasi taip, kaip gamtos formos skiriasi nuo idėjų pasaulio. Jis nenorėjo pasakyti, kad gamta tamsi ir nyki, tačiau ji tamsi ir nyki, palyginti su idėjų ryškumu. Gražios mergaitės portretas nėra nei tamsus, nei niūrus, greičiau priešingai. Bet tai tėra portretas.
Gaarden, Jostein