Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas Dabar yra 2017 11 22, Tre 19:42



Atsakyti į temą  [ 4 pranešimai(ų) ] 
 Laoso kelionių ypatumai. 
Autorius Žinutė
Puruša
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 2005 10 24, Pir 17:34
Pranešimai: 2380
Standartinė Laoso kelionių ypatumai.
Vienišo urvų ieškotojo nuotykiai Laoso džiunglėse

Pirma diena

Taip jau atsitiko, jog, ieškodami pigių skrydžių, vieni speleo kelionės dalyviai išvyko anksčiau, o kiti dar nespėjo atvykti, tad aš keturiom dienom likau Laose vienas. Protingiausia būtų buvę praleisti tą laiką poilsiaujant ir džiaugiantis gyvenimu, įsiliejant į paprastų kuprinėtojų jūrą. Kūnas prašėsi ramybės ir poilsio, o siela veržėsi klajoti ir ieškoti.Tą pačią minutę, kai draugai įsėdo į autobusą Tailando kryptimi, aš įšokau į kitą, kuris vežė mane 65 km iki niekam nesvarbaus kaimelio be pavadinimo, nes ten buvo sankryža į Ban PakThuk kaimelį.
Karšta diena, o manęs laukia 8 kilometrų kelias iki to kaimo- dulkėtas, jokios romantikos, darosi negera vien apie tai pagalvojus. Išlipu iš autobuso, žengiu sankryžoje į savo kelio pradžią, pakėliu akis į dangų, prašydamas dievų sumažinti saulės kaitrumą, bet dievai, matyt, užsiėmę. Jie pasirenka lengvesnį variantą- pasiunčia man angelą sargą, tai lengviau nei pakeisti klimatą šaltesniu planetoje, kurioje vyksta globalinis atšilimas. Grįžtu į realybę, reikia trauktis iš kelio, motociklas atvažiuoja. Mano amžiaus laosietis sustoja ties manimi ir nužvelgia. Man užtenka jam ištarti kaimo pavadinimą Ban PakThuk ir jis pasislenka labiau į priekį, atlaisvindamas ant savo mažo geležinio žirgo daugiau vietos svetimšaliui raiteliui. Be abejonės, tai mano angelas sargas. Seniai nesu važiavęs, kai kitas vairuoja, tai juk pavojinga, nes likimas ne tavo rankose, bet juk tai mano angelas sargas, turiu juo pasikliauti net šiame vingiuotame ir kalnuotame žvyro kely. Suprantu, kad gėda nurodinėti angelams, kaip elgtis, bet dėl šventos ramybės jam rikteliu: Saa, saa. ( laosietiškai - lėčiau, lėčiau).
Toliau viskas vyksta stebėtinai greitai. Atvažiavęs į kaimą, sumoku angelui 1 eurą, atsisveikinu ir einu prie upės. Paskubu atsisveikinti, angelo misija, matyt ,buvo dar neįvykdyta, nes po kelių minučių jis pasirodo paupyje su irklu, įsodina mane į valtį ir perkelia į kitą sraunios Hinbouno upės krantą. Aš bandau atsidėkoti savo geradariui duodamas dar 1 eurą, bet jis atsisako. Matyt, ši jo misija finansuojama iš dieviško projekto urvams tyrinėti. Aš padedu pinigus ant valtelės suolelio ir išlipu. Angelas nuplaukia net nepakėlęs blanknoto, manau, jog tą dovaną vėjas į vandenį nuskraidina kaip auką vandenų dievams, kurie yra patys galingiausi urvų kūrėjai ir šeimininkai. Tuos dievus ne tik gerbiu, bet ir privengiu, todėl į Laosą vykstu tik sausu periodu, kai vandens dievai, palikę urvus, iškeliauja į savo susibėgimus vandenynuose.
Nesvarbu, kad aš savo kelionės pradžią pradėjau sėkmingai, aplenkiau visus grafikus, bet reikia judėti toliau. Keliukas eina pro apleistą, jau be žmonių šurmulio kaimą. Prisimenu, kaip prieš kelerius metus jame pirkome gėrimus, valgį, kaip remontavome motociklo padangas, o aš rodžiau kaimo vaikams fokusus iš Bonivacijaus atostogų. Dabar atsiveria apgailėtinas vaizdelis-išplėšti, apgriuvę nameliai, net šventykla nukentėjusi… Pakramsnoju stebuklingų obuoliukų nuo keisto, pusiau laukinio vaismedžio. Jei pasirenki pernokusį obuoliuką, tai alkoholio skonis, jei menkiau prinokusį, tai beskonis.
Reik apsispręsti, kur eiti. Galiu keliauti į dešinę, tai už 5 km prieisiu vietą, kurioje reikia sukti į džiungles, o ten ieškosiu prieš 10 dienų pamesto savo GPS aparato. Turiu jį atrasti, nes juk kainavo apie 400 eurų, o dar kiek ten jame vertingų žemėlapių, informacijos. Jei nesurasiu jo, tai teks man eiti į kaimą pas pažįstamą vienuolį pernakvoti ir vėl grįžti į džiungles GPSo paieškom. Bėda, jog esu visiškai nepasiruošęs, be jokių daiktų, tik fotoaparatas, 2 mobilūs telefonai, video kamera, objektyvai, saulės baterija- įkroviklis,žodžiu, daiktai, kurie nors ir brangūs, bet nieko verti džiunglėse.
Pasvarstęs logiškai, plano sukti dešinėn atsisakau.
Sukimas kairėn- tai ilgas ir varginantis 9 km kelias džiunglių keliuku, o vėliau- kalno nukirtimas, einant urvu beveik 1 km, kur pateksiu į seną stovyklą, kurioje yra daugybė paslėptų man reikalingų daiktų, o tarp jų ir "Fiskar" sodininko žirklės. Jos reikalingos brautis per džiungles, ieškant pamesto navigatoriaus. Sprendimas eiti kairėn siejasi su vidudienio kaitra ir vietinio geriamo vandens nebuvimu iki pat stovyklos. Peržvelgiu kuprinėlę ir atrandu ten keletą pilnų buteliukų, kurie juk sveria. Vienas pilnas stiprios 45 laipsnių ryžių degtinės, o kitas- vandens. Sustoju sankryžoje ir dairausi slaptavietės, juk kam be reikalo tampyti šiandien, o rytoj atgalios tuos daiktus. Paskanauju degtinės, užgeriu vandeniu ir visus buteliukus palieku, nusprendžiu pasiekti stovyklą be vandens, o rytoj šioje vietoje bus smagu tą vandenėlį atrasti ir gerti. Slėptuvę padarau tikrai saugią, niekas neatras- daug lapų, o dar ant viršaus, kaip tikras pėdsekys, uždedu šakų. Džiaugdamasis palengvėjusia kuprinaite, einu toliau ir už posūkio sutinku kelis laosiečius, kurie degina džiungles. Kvailai pasielgiau, nes paslėpiau degtinę plastikinėje taroje, uždengęs sausais lapais ir šakomis, o juk tai kaip lauželis ir jei ugnis ją pasieks, tai bus graži ugnelė iš mano santaupų. Apsisukti negaliu, nes sukelčiau įtarimus vietiniams. Pasisveikinu, pasakau, jog einu į kaimą, nors ten man ir nereikia. Tenka palikti savo sandėliuką likimo valiai. Nemėgstu gaisrų, net miegoti džiunglėse ramiai neįmanoma, nes užtrokšti nuo jų- realus pavojus. Laosiečiai ugnį naudoja kaip priemonę ne tik valgio gaminimui, bet taip pat kovoja su džiunglėmis, sukeldami gaisrus. Ne kartą esu užgesinęs plintančias liepsnas netoli stovyklos, bet kovoti su laosiečių mąstymu beviltiška. Kita vertus, tai po gaisrų sumažėja, gyvačių, skorpionų, vorų ir kitų bjaurybių, kurios man, iš svetur atvykusiam, yra sunkiai suprantamos, neprognozuojamos ir mažai pageidautinos. Man reikia tik urvų, o ne urvinės faunos.
Taip mąstydamas, saulei leidžiantis, pasiekiu Valdovų urvo Gyvatės atšakos įėjimą. Taip nukirsiu kalną. Paskutinį kartą pažvelgiu į saulę, juk kai išeisiu iš urvo kitoje kalno pusėje, jau bus tamsu.
Urvas nėra sudėtingas, bet jei dingtų šviesa, tai pasilikčiau ten ilgam, o gal ir visam laikui. Keliauti urvu vienam yra labai pavojinga ir nerekomenduotina. Esu daugybę kartų leidęsis į urvus vienas, bet tai pirmas kartas, kai einu į urvą vienišas. Koks skirtumas vienas ar vienišas? Atsakymas paprastas: vienišas- tai kai niekas pasaulyje nežino, kur tu, ir tokiu atveju gali pasikliauti tik savimi. Tuo tarpu einant į urvą vienam, bet pranešus apie tai draugams, pavojus sumažėja daug kartų, nes gali tikėtis pagalbos. Tą suprantu ir todėl šio urvo praėjimui esu pasiruošęs tris prožektorius ir bambuko lazdą. Šios kelionės metu esu ėjęs tuo urvu ir gerai žinau kelią, net atsimenu tą vietą, kurioje snaudžia gyvatė, o praeiti reikia nuo jos per kelis metrus. Jei ji susinervins, tai lazda man pravers. Visų pavojų nenuspėsi, bet stengtis reikia. Štai ir dabar eidamas gyvatės įprastinėje vietoje nerandu. Keista, jog labiau būčiau patenkintas ją pamatęs, nei dabar, kai tenka įtemptai dairytis, kur ji dingusi. Tikriausiai išėjo medžioti, o medžioja ji varles, tai tenka jai nardyti. Dėl šventos ramybės su lazda pabaksnoju, patyrinėju upelio dugną, kai reikia bristi. Pagaliau urvas įveiktas ir aš pasiekiu savo stovyklavietę jau tamsoje. Dabar svarbiausia yra atsinešti vandens. Susirandu paslėptą plastikinę bačkutę, pasiimu vėl 3 prožektorius ir einu siauru urvo meandru iki jis susijungia su Beždžionių urvo pagrindine vaga. Ten mes semiame vandenį, kurį vėliau geriame tik virintą, kvepiantį laužo dūmais. Beždžionių urvas nuostabus, galima plaukti beveik kilometrą požemine upę ir galiausia išlendi į uždarą slėnį, kuriame sutikau pirmą kartą apsilankęs beždžiones. Jos seniai išnaikintos Laoso džiunglėse, bet likę šitame slėnyje, nes į jį galima patekti tik per urvą. Grįžtu į stovyklą. Toliau viskas labai paprasta ir įprasta: statausi palapinę, kuriu laužą, verdu sriubą, o likusį vandenį užverdu ir atšaldau, kad būtų ką rytoj į kelionę pasiimti. Negalėsiu rytoj prašvitus palikti stovyklos ir eiti vandens, nes gali tuo metu vietiniai medžiotojai užklysti į stovyklą, tai tenka prieš miegą dar kartą keliauti į urvelį su vandens bačkute. Ramaus ir saldaus miego sau linkiu, bet užmigti sunku. Reik pripažinti, jog jaučiu nerimą, esu įsitempęs, klausausi džiunglių garsų, nors šitoje stovykloje su speleo komanda esu miegojęs daug kartų be jokios įtampos.

_________________
Tiktai durelės skiria "Verno & Ko urvelius" nuo beprotiško pasaulio.
Heinrichas Heinė


2015 02 23, Pir 12:34
Aprašymas
Puruša
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 2005 10 24, Pir 17:34
Pranešimai: 2380
Standartinė Antra diena
Neturiu laikrodžio, bet laukiniai gaidžiai gieda dar prieš patekant saulei ir tuomet reik keltis, kurti ugnį ir gamintis pusryčius. Anksčiau, kai dar buvome penkiese, visados taip elgdavomės. Nenorėjom išsiduoti laužo dūmais, tai kurdavom tik sutemus arba neprašvitus.
Pavalgęs visus daiktus- palapines, maistą, puodus- vėl slėpiu. Pagaliau išsiruošiu į kelią, o tikslas - surasti savo brangų prietaisą, pamestą džiunglėse. Išeinu iš stovyklos užsigalvojęs, užsisvajojęs ir net nepastebiu, kaip praeinu takelį link urvo, kuriuo eidamas turėjau sutrumpinti kelią. Teks dabar kulniuoti bereikalingus kelis kilometrus per džiungles. Nesu čia ėjęs. Takelis pakankamai geras, net žirklių nereikia išsitraukti, o pačiam kalno iškyšulyje aptinku man dar nežinomo urvo angą. Pasitikrinu, jog turiu 3 prožektorius ir įžengiu pasižvalgyti po urvą. Paėjęs 50 m, patenku į apšviestą iš viršaus salę. Tai nuostabi vieta, turinti savo aurą, norisi prisėsti, pamedituoti, bet turiu eiti toliau. Dar 100 m ir suprantu, jog urvas didelis ir jo dabar neįveiksiu. Čia reiks sugrįžti su komanda, daryti topografinę nuotrauką. Labai būtų smagu šį urvą prijungti prie didelės Valdovų (Vangdat) urvų sistemos. Užbėgdamas įvykiams už akių, galiu pasakyti, jog sulaukus pagrindinės grupės, vėliau šis urvelis bus topografuotas ir sieks 800 m vien sausoji dalis, bet dar aptiksime užlipimus į viršutinius aukštus ir požeminės upės vagą, kuria reiks plaukti pripučiama valtele. Žodžiu, tai normalus, dėmesio vertas urvas ir jį tyrinės 2016 m ekspedicijos dalyviai.
Palieku urvelį ramybėje, aptinku vėl laukinių obuoliukų vaismedį. Jie tokie skanūs, prisirenku pilnas saujas ir einu kramsnodamas. Kai rankos atsilaisvina, tai pastebiu, jog palikau prie medžio savo gerąją bambukinę lazdą. Supykęs dėl savo žioplumo, pradedu bėgti taip save bausdamas. Nubėgęs kilometrą, išsitraukiu virinto vandens atsigerti. Kartumas nuo dūmų toks šlykštus, jog nesinori gerti. Pakentėsiu, juk tuoj prieisiu slaptavietę su gėrimais. Paslėpti lengva, bet, déjà, dabar tą vietą svarbu surasti, juk džiunglės apdegusios ir sunkiai atpažįstamos. Pagaliau randu, laimei, nesudegė dar mano atsargos ir turiu dabar gėlo vandens buteliuką, paimtą iš viešbučio. Tai man didelis turtas. Eidamas toliau sutinku vėl vietinius su maišais. Pasikalbu, užklausiu, ar neturi vandens. Keisti man jie: išeina visai dienai ir be vandens. Ištraukiu dūmų skonio buteliuką ir pavaišinu. Jie atsisakinėja iš padorumo, bet vėliau godžiai geria tą bjaurų vandenį. Vyresnis atsidėkodamas iš maišo išsitraukia kažkokio augalo stiebą su šaknelėm ir paduoda man. Aš užklausiu laosietiškai: ,,Gin Bo?” –,, Ar valgoma?". Laosietis perlaužia ūglį ir parodo, jog valgoma. Pradedu kramtyti ir jaučiu, kaip medžio sultys trykšta man į burną. Tai štai kaip jie numalšina troškulį, o kartu ir alkį.
Einu toliau, saulė karštėja, nusivelku marškinėlius, o štai ir suoliukas. Na, tai greičiau ne suoliukas, o apdegusi valtis prie takelio, o joje suoliukai. Atsisėdu romantiškam poilsiui, numetu ant borto marškinėlius. Tik vėliau pastebėjau, jog to valties borto sienelė apdegusi ir mano geltoni marškinėliai gausiai išsitepė suodžiais. Vienus marškinėlius teturiu ir tuos negaliu vilkėti, nes suodina nugara trinsis į kuprinę ir tada jau neatprausiu. Jaučiu, kaip dega mano kūnas saulėje, liks baltos juostos po kuprinės petnešom. Atrodysiu kaip tikras kuprinėtojas, o upė dar už kelių kilometrų.
Kaip džiaugiuosi ją priėjęs, išsiskalbiu, nors be muilo liko dėmių, bet vis geriau. Be nuotykių pasiekiu atsišakojimą į džiunglių keliuką, kuris veda link pamesto mano prietaiso. Pamečiau tą navigatorių, kai ėjome su Linu urvo ieškoti. Tada temo ir reikėjo skubiai grįžti, tad trumpinom kelią, lipau per nuvirtusi medį, o tas buvo sutrūnijęs ir lūžo. Kritau į spygliuotus brūzgynus, daugybė spyglių sulindo į mano kūną. Nuo tada tapau bejausmiu robotu, kuris kovoja su brūzgynais ir nieko nejaučia. Kai atsipeikėjau, tai pamačiau, jog prietaisas, kuris turėjo rodyti kelią, dingo nuo mano kaklo. Dabar gi bandau atsekti savo pėdsakais. Pagaliau susirandu tą medį, nuo kurio kritau. Karpau brūzgynus taip intensyviai, jog manau, kad tiek pastangų užtektų visą mano sodo gyvatvorę apkirpti, bet rezultatas nulinis, o ir vandens buteliukas baigiasi. Teks eiti į kaimą už kelių kilometrų vienuolį aplankyti, su kuriuo susipažinau prieš savaitę. Jis pramokęs angliškai, bet akcentas laosietiškas ir bendrauti man sunku.
Štai pagaliau ir kaimas, vienuolio namie nėra, tik jo mama. Nusiperku pas ją alaus, sužinau, jog vienuolis pareis, kai saulė nusileis. Palieku savo kuprinę ir einu iš kaimo link kalnų, ten, kiek pamenu, žemėlapy yra uždaras slėnis, į kurį turėtų vesti takelis per perėją. Mano tikslas tą takelį surasti ir kiek galima toliau išžvalgyti. Atrodo, jog tai paprasta, takelį radau, greitai ir pradėjau lipti į kalną, bet kai priėjau nupjautus ir supjaustytus į lentas medžius, tai supratau, jog tai klaidingas keliukas, toliau jis baigiasi, nes buvo reikalingas tik medkirčiams. Nulipu nuo kalno ir einu palei kalno sieną tyrinėdamas, ieškodamas urvų. Praėjęs 3 km, kai praradau viltį kažką surasti, pastebiu aukštai sienoje urvo angą, o priėjęs arčiau, aptinku kitą įėjimą žemiau. Šis urvas labai erdvus ir gražus, tik bėda, juk aš turiu tik vieną prožektorių ir negaliu to urvo toliau tyrinėti. Gerai, kad esu vienas ir galiu save pabarti ir net iškeikti už žioplumą. Nuo šiol galėsiu sakyti ne taip, kaip anksčiau, jog niekada nesikeikiu, o kitaip, jog niekas manęs keikiantis nėra girdėjęs. Žodžiu, urvas atrastas- tai faktas.
Užbėgdamas už akių galiu pasakyti, jog vėliau mano grupės nariai Jolanta ir Nikita jį topografavo, jo ilgis siekia 1,2 km, tikiu, jog tai ne pabaiga, o už to urvo kalnuose, žvelgiant iš palydovų, matosi didelė dauba ir, jei dievai bus palankūs, tai 2016m ekspedicijos metu mes ten pateksime, o dabar svarbu atsiminti vietą, kur tą urvą radau.
Nuo kalno ieškau takelio ir tuo takeliu atklystu į kaimą, tik ne į tą, o gretimą, nutolusį per 3 km. Kaime norisi su vietiniais paplepėti, informacijos daugiau gauti. Pirmo sutikto žmogaus pasiklausiu, kur gauti alaus, susirandu parduotuvę. Vietiniai būriuojasi aplinkui, jiems keista, jog aš vienas, be daiktų, išėjau iš džiunglių,vilkintis suodinus marškinėlius, ir atrodau visai patenkintas gyvenimu, o kodėl NE? Aš radau šiandien du urvus net neplanavęs to. Gudri pardavėja,kai pirkau alaus, neturėjo grąžos, tai teko man paimti dar vieną alaus butelį. Kulniuoju keliu link savo kaimo ir girdžiu traktoriuką atvažiuojant. Staiga topteli mintis, jog nemandagu man su buteliu pas vienuolį ateiti. Kaip tik priešais tiltas, tai nusprendžiu butelį paslėpti po juo iki blogesnių laikų, svarbu neužmiršti. Kaip ir tikėjausi, traktoriukas pavežė mane iki kaimo, o vienuolis jau namie, kviečia mane į svečius, klausia, ar nakvosiu, o mama ruošia vakarienę. Tėvukas išsitraukia didelį butelį, pilną vabalų ir užpiltą trauktine, tik bėda, jog dideliam inde gėrimo mažai, vos privarvina. Tuomet išsitraukiu savo buteliuką ir padvigubinu stiklinaičių turinį. Laosiečių organizmai netoleruoja stiprių gėrimų. Jie greitai pasigeria, bet netriukšmauja, o eina miegoti. Skani vakarienė, nematytos žolės, panašios į jūrų dumblius. Viskas čia skanu,o gal todėl, jog gerokai išalkęs. Mane vaišina džiovinta žuvim, o aš ištraukiu saują savo mažų džiovintų žuvelių, kurias pirkau Tailande. Užmiegu tiesiog atviroje terasoje. Naktį vėjo gūsiai stiprėja, blaško pririštus krepšius, vėtra plėšia nuo manęs miegmaišį. Tenka pasislinkti arčiau vienuolio kambario durų. Nėra šalta, nes rūpestinga šeimininko dukrelė mane apklojo sunkia laosietiška antklode. Patinka man ta mergaitė. Užbėgdamas įvykiams už akių pasakysiu, jog paskutinį apsilankymą padovanosiu jai labai gražią naują mergaitišką kuprinėlę , kurią naudojau filmavimui. Nežinau jos vardo, bet vadinu ją “LukSau”, kas laosietiškai reiškia "dukra".
Taigi supratau, jog vyrauja stiprūs naktiniai vėjai, o tai svarbu pasirenkant nakvynės vietas džiunglėse. Prisimenu, jog kartą nakvojom tarp daugybės suvirtusių medžių, o tie, kurie dar stovėjo nenuvirtę, buvo apdžiuvę ir turėjo išskaptuotas, išdegintas dreves, kuriose vietiniai semdavo kaučiuko syvus. Tai pavojinga vieta, o tada to nežinojau, nors vidinis jausmas, nepasitenkinimas stovyklaviete buvo.
Likęs vienas daugiau stebiu gamtos jėgas, analizuoju veikiančius dėsnius, nes niekas neblaško. Geri tie mano kelionių draugai, bet jie nemoka atsiriboti nuo likusio pasaulio ir atsiduoti šiai akimirkai. Kelionės metu jų pokalbiai, man užduodami klausimai dažnai apima visą pasaulį, retai apie tai, kas vyksta šioje vietoje dabartyje.

_________________
Tiktai durelės skiria "Verno & Ko urvelius" nuo beprotiško pasaulio.
Heinrichas Heinė


2015 02 25, Tre 7:13
Aprašymas
Puruša
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 2005 10 24, Pir 17:34
Pranešimai: 2380
Standartinė Trečia diena
Šį kartą mane pažadino šeimininko gaidys. Jis valdo visus gyvulius, net kiaulės nebijo, nesibaimina užšokti jai ant nugaros, nesivargina apeiti. Mąstau, jog sugaišiu daug laiko, kol šeimininkė paruoš pusryčius, kol pavalgysim, tai skubiai susirenku daiktus, užsipilu iš plastmasinio kibiro suodžiais atsiduodančio virinto vandens, pakalbu su vienuoliu, įtikinu, jog man nesinori nei valgyti, nei praustis ir išeinu savo navigatoriaus ieškoti, kol dar saulė nekepina. Kai praeinu paskutinį namą, mane užkalbina vietinis, klausia, ar aš pavalgęs. Man kartais atrodo, kad čia gyvena šventi žmonės. Jie tokie geraširdiški, nesugadinti turizmo industrijos.
Štai ir ryžių laukas, už kurio driekiasi džiunglių brūzgynai, kuriuos turiu naršyti, o toliau matosi virš medžių kalno šlaite didelis įėjimas į urvą. Jei ne tas prietaiso pametimas, tai urvą jau būčiau apžiūrėjęs, o dabar taip išeina, jog atėmusios iš manęs prietaisą urvo dvasios, tuo pačiu mane sustabdė, pasmerkė bevaisėm paieškom. Negi taip lengva mane sustabdyti, kai aš siekiu tikslo? Nesvarbu man jokie brangūs prietaisai, juk daugybę metų keliavau be navigatorių ir neliūdėjau. Spjaunu ir einu link urvo per brūzgynus tiesiu taikymu. Pasakau ir darau, tik ilgai tenka kovoti su tais krūmais, suku ratus, o užkerėtas urvas neartėja. Pirmas kartas man, jog toks neprieinamas būtų.
Štai pagaliau matosi didelė anga aukščiau ir mažesnė apačioje. Pirmiau nusileidžiu žemyn. Tai pasirodo nedidelis, bet gražus urvelis. Panašus į Krymo urvus, nes yra nutekėjimų, o siaurumais baigiasi. Tada lipu į aukštutinę angą, o ta labai didelė ir dar su šviesa tunelio gale.
Urvas labai platus, bet ilgio tik 100 m ir kiaurai kerta kalną, o už jo kalnas toliau matosi. Fotografuoju tą didingą vaizdą. Tai labai graži romantiška vieta, verta dailininko teptuko, poeto plunksnos ir meilės pasimatymo. Užsisvajoju. Pabandau surimuoti bent ketureilį. Gaunasi kažkokia nesąmonė:

Kas matė šitą urvą užmiršti negalės,
Kas matė šitą urvą užmigti negalės,
Vargšelio siela pasmerkta
Klajos ji labirintais tikrovėj ir sapne.

Ok. Užskaitau. Esu ne tik speleologas, bet ir poetas. Laikas eiti toliau. Štai randu takelį, bet jis veda į kalną, o ne atgalios. Turiu visus vietinius keliukus žinoti, tai lipu aukštyn. Po 20 min kopimo pasiekiu perėją ir leidžiuosi į kitą pusę kalno. Fantastika, aš taip sutaupysiu gerą valandą kelio nukirsdamas, o ne apeidamas aplink kalną, bet su pamesto prietaiso paieškom reik atsisveikinti. Tegul ilsisi jis ramybėje, o baterija jo jau tikrai išseko, širdelė sustojo. Nubraukiu ašarą. Tik nereikia graudinti skaitytojų. Man šiandien dar daug darbų ir tolimas kelias. Pakeliui ieškosiu urvų, važiuosiu su pakeleivingu traktoriuku, sutiksiu įkyrų vietinį. Jam sakau, kad einu į kaimą Ban Thana (Princo kaimas), o jis atsako, jog irgi ten eina. Tai įkliuvau, kaip dabar nuo jo pabėgti? Spartinu žingsnį, galvoju atsiliks, bet tas ne pėsčias. Na, nusišneku – jis pėsčias, bet greitas, aš taip nepabėgsiu. Pradedu klausinėti jį apie urvus. Štai ir atsišakojimas į Valdovų urvo tunelį, kuriuo turiu kirsti kalną. Klausiu palydovo, ar ten nėra urvo kalno šlaite ir jis atsako, jog yra. Kausiu: ,,Noi?” Atsako: ,,Njai”. Manau, visi supratote mus? Paklausiu jo, ar urvas mažas, o tas atsako, jog didelis. Tada aš jam ir sakau, kad eisiu nufotografuoti to urvo. Jis linktelėjo, kad eičiau, tik nesupratau, ar jis toje sankryžoje manęs lauks. Geriau būtu jam ir man, jog jis nelauktų, nes šiandien negrįšiu.
Džiugu pagaliau pasiekti savo stovyklą ir nesvarbu, kad reik eiti vandens į urvą, virinti, gamintis valgį, juk tai patys mieliausi užsiėmimai, kai visą dieną nevalgęs būni. Na, neturiu kam priekaištus sakyti, juk pats sau vadovas esu. Šį kartą esu pervargęs. Krentu kaip užmuštas ir man visai nesvarbu, kas tose džiunglėse naktį darosi, kas ten ką sugauti ar suėsti nori, nes rytoj vėl keltis saulei nepatekėjus ir vėl visa rutina kaip pasaka be galo iš naujo kartojasi.

_________________
Tiktai durelės skiria "Verno & Ko urvelius" nuo beprotiško pasaulio.
Heinrichas Heinė


2015 02 25, Tre 18:54
Aprašymas
Puruša
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 2005 10 24, Pir 17:34
Pranešimai: 2380
Standartinė Ketvirta diena
Praleidžiu nuobodžius aprašymus, kaip prabudau, kaip valgyt dariausi, kaip daiktus slėpiau ir į kelionę išėjau, kaip savo urvą tunelį praėjau ir štai tada pradėjau nuosekliai tyrinėti kalno šlaitą - sieną. Reikėjo ieškoti, landžioti, karpyti takelius ir taip 4 km atkarpa, o tai tikrai daug. Nesisekė,nes urvų neradau, tik vieną takelį įdomų aptikau į kalno viršų. Lipu, nors statu, takelis blaškosi, dingsta, pradeda vesti mane traversu išilgai sienos mažai keičiant aukštį ir aš pasiduodu, apsisuku atgalios, nes negaliu rizikuoti. Toli nuėjęs irgi galiu pakliūti į žabangas. Realus ir dažnas pavojus lipant tokiomis vietomis yra judantys luitai. Prieš dvejus metus esu kritęs su visu luitu ir gerokai apsilamdžiau šonus, o prancūzų ekspedicijos metu taip vienas dalyvis koją susilaužė, jį teko transportuoti. Čia gi man niekas net pirmos pagalbos nesuteiktų. Tik dabar atsiminiau, jog aš su savim neturiu jokių vaistų, medikamentų, na, tikras avigalvis. Norėjau pasakyti avantiūristas, o ne rimtas speleo kelionių vadovas instruktorius. Nusiraminu, juk nieko neatsitiko, o ir niekas nesužinos, koks aš kvailas ir neatsargus esu, jei pats girtas neišplepėsiu. Nulipu nuo kalno, atsitraukiu ir matau, jog buvau jau užlipęs pusę kelio iki didelės urvo angos aukštai virš medžių. Na ir anksčiau aš ties ta vieta žemutiniame sektoriuje ieškojau urvų, bet neradau, o urvo anga aukštai atrodė nepasiekiama. Štai, pasirodo, jog ten galima pakliūti takeliu, pradedant lipti iš toli. Ta gera žinia reiktų ir baigti savo dienoraštį, nes toliau sekė kelias atbuline tvarka. Prie upės nusirengiau ir išsiskalbiau visus savo drabužius. Tuo metu atplaukė manęs paimti jaunas gražus angelas. Daviau jam už tai kukurūzo burbuolę, kurią taip ilgai nešiojau, taupiau ir nesuvalgiau. Kaimo parduotuvę kitapus pasiekiau apsirėdęs šlapiais drabužiais, nusipirkau alaus ir išpyliau suodiną vandenį. Pardavėjas klausia, kodėl aš šlapias, tai atsakau, jog plaukiau per upę. Gal būtų ir patikėjęs tuom, bet kažkodėl mano kuprinėlė su foto video aparatūra buvo įtartinai sausa. Tada paklausė, kur vykstu, tai atsakau:,,Khoi pai pet kilometre”, kas reiškia, jog eisiu pėsčias 8 km. Vietiniai, matydami tokį keistuolį, juokiasi ir bando man dar kažką paaiškinti, bet aš numojau ranka ir nueinu. Po puskilometrio sutinku tris vietinius ir sužinau, jog šis kelias tuoj baigsis, o reikėjo man eiti kitu. Visų pajuokai teko vėl grįžti į kaimą ir sprukti iš jo teisingu keliu.
Na, apsijuokiau, na, ir kas, o dievai irgi padėti negali. Raminu save, juk dievai tikrai negalėjo man padėti, kai aš nuėjau klystkeliais. Dabar gi einant teisingu keliu po keliu minučių sustojo prabangus, beveik naujas Toyota džipas, o aš išsidrebiu ant užpakalinės sėdynės. Tėvas su sūnum važiuoja į miestelį, matyt, apsipirkti ir mane nuveš. Ačiū jiems už tai, tikiuosi, jog ta bala, likusi po manęs nuo šlapių drabužių, liks jų nepastebėta. Pinigų šitiems angelams net nesiūliau, nes pagal urvų atradimų projektą jie ir taip daug gavo, jei tokį džipą įpirko. Dievų taryba labai remia šį mano žygelį ir, visi bendravę su manim, lieka patenkinti ir laimingi.
Rytoj prasideda naujas etapas, atvažiuoja Nikita su Jolanta. Jie turi ne tik navigatorių, bet ir visas tas savybes, kurių man trūksta, tad mes tapsime labai stipria komanda. Tikiuosi, kad man užteks vienos poilsio dienos, o užbėgdamas įvykiams už akių pasakysiu, kad seks 8 dienų išvyka, bus ištyrinėta, topografuota daug kilometrų naujų urvų, patirta daug nuotykių, bet dienoraščio tikrai nerašysiu, nes urvų topografijos ir fotografijos pačios už save kalba. Kita vertus, tai net tie rezultatai nesvarbūs, nes svarbu pats procesas- urvų ieškojimas ir atradimai. Dėkoju dievams už palaikymą.

_________________
Tiktai durelės skiria "Verno & Ko urvelius" nuo beprotiško pasaulio.
Heinrichas Heinė


2015 02 25, Tre 18:59
Aprašymas
Rodyti paskutinius pranešimus:  Rūšiuoti pagal  
Atsakyti į temą   [ 4 pranešimai(ų) ] 

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 2 svečių


Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Ieškoti:
Pereiti į:  
cron
Powered by phpBB © 2000, 2002, 2005, 2007 phpBB Group.
Designed by STSoftware for PTF.
Vertė Vilius Šumskas © 2003, 2005, 2007