http://forum.speleo.lt/

Jules Verne
http://forum.speleo.lt/viewtopic.php?f=6&t=830
Puslapis 11

Autorius:  Vernas [ 2008 03 16, Sek 12:18 ]
Pranešimo tema:  Jules Verne

Žiulis Gabrielis Vernas (Jules Verne, 1828 vasario 8 – 1905 kovo 24) - tiesiog neįtikėtinas išgalvotų kelionių autorius. Kelionių, kurios įdomios ir paaugliams, ir suaugusiems. Jį, kartu su Herbertu Welsu, vadina “mokslinės fantastikos tėvu”. Šis rašytojas visada buvo populiarus - ir netgi kitose šalyse jį pažinojo geriau, negu jo tėvynėje, Prancūzijoje. Tačiau ar mes tikrai viską žinome apie Žiulį Verną?

Autorius:  Vernas [ 2008 03 16, Sek 12:19 ]
Pranešimo tema: 

Daugiau negu prieš šimtą metų jis papasakojo apie povandeninius laivus, skraidančias mašinas ir netgi apie žmonių kelionę į Mėnulį - ir darė tai taip įtikinamai, kad jo knygos buvo panašios ne į pramoginę fantastiką, o į tikrą mokslinį darbą. O tuo tarpu autorius netgi neturėjo inžinieriaus ar techniko išsilavinimo. Jo gyvenime nebuvo nuotykių. Jis amžinai sėdėjo bibliotekose; dirbo lėtai, netgi skausmingai, perrašinėdamas visus skyrius po septynis-devynis kartus. Autorius iš anksto rinkdavo mokslinę medžiagą savo istorijoms, ir po šimtus kartų tikrindavo smulkiausias istorijos detales tam, kad, pasak jo paties, “.. netgi meno žalai, tačiau mano plunksna neparašė nei vienos istorijos, kurios nesuprastų vaikai..”
1863 metais, sausio 31 dieną, Prancūzijos knygynuose pasirodė nedidelė knygutė, kurioje buvo pasakojama apie daktaro Fergiusono kelionę per Afriką - tiksli, su detaliu aplinkos aprašymu, nuorodom į ilgumą ir platumą. Visi buvo suintriguoti - kas tai? Tiesa ar išgalvota istorija? Dienraštis “Le Figaro” siūlė pirmąjį variantą, juk “.. netgi ne visi rimti moksliniai darbai buvo dokumentuojami taip tiksliai”. Knyga vadinosi “Penkios dienos oro balionu”, o jos autoriumi buvo niekam nežinomas Žiulis Vernas.

Autorius:  Vernas [ 2008 03 16, Sek 12:21 ]
Pranešimo tema: 

Žymiausios Ž. Verno knygos:

* „Iš Žemės į mėnulį“,
* „Matijas Šandoras“,
* „Kapitono Hatero kelionės ir nuotykiai“,
* „Aplink pasaulį per 80 dienų“,
* „Penkiolikos metų kapitonas“,
* „Paslaptingoji sala“,
* „20 000 mylių po vandeniu“,
* „Kapitono Granto vaikai“,
* „Vieno kino vargai Kinijoje“,
* „Pietų žvaigždė“,
* „Daktaras Oksas“,
* „Čensleris“,
* „Vilhelmo Štorico paslaptis“,
* „Pietų Afrika 1854-ieji“,
* „5 savaitės oro balionu“,
* „Robūras užkariautojas“,
* „Pasaulio valdovas“,
* „Amžinasis Adomas“.
* „Juodoji Indija“.
* „Penki šimtai Begumos milijonų“.
* „Aukštyn kojom“.

Autorius:  Vernas [ 2008 03 16, Sek 12:22 ]
Pranešimo tema: 

Vieno kino vargai Kinijoje (Les tribulations d'Un chinois en Chine) – romanas parašytas 1879 metais.

Ši knyga pasakoja apie Šanchajaus gyventoją Kin Fo. Šis kinas yra labai nelaimingas, nepatenkintas gyvenimu net jo turtai jam neteikia laimės. Jo sužadėtinė Le U yra vienintelė kuri sugeba pralinksminti Kin Fo.

Kin Fo gyvena dideliame name Šanchajuje. Jo mokytojas yra filosofas Vangas. Taipingų karų dalyvis.

Vieną dieną pagrindinis herojus gauna laišką iš JAV, kad jis bankrutuoja. Sužinojęs šią naujieną Kin Fo iškart nueina į draudimo bendrovę „Šimtas metų“ ir apdraudžia savo gyvybę 200 000 dolerių. Taip pat sutaria, kad jei jis mirs iki birželio 30 d. šie pinigai atiteks jo sužadėtinei Le U(150 000) ir Vangui (50 000). Grįžęs namo Kin Fo pasikviečia filosofą ir paprašo jį užmušti, o kad šiam nieko neatsitiktų parašo raštelį, kad sutinka mirti. Po keletos dienų taip ir nenužudęs savo mokinio taipingas dingsta.

Kin Fo netrukus gauna žinią, kad visi jis nebankrutavo, priešingai dabar jis dar turtingesnis. Po šitokios naujienos Kin Fo jau nebenori mirti, bet Vangas to gi nežino. Draudimo kompanijos vadovas iškart paskiria asmens sargybinius savo klientui – pusbrolius Krėigą ir Fri. Po kelių deiną jie trys su niekam tikusiu Kin Fo liokajumi Sunu iškeliauja ieškoti Vango.

Bekeliaudami po Kiniją jie pamato daug gražių miestų, kuriuos autorius puikiai aprašo ir štai viename mieste jie pamato Vangą, bėga jo gaudyti, bet šis pasprunka ir įšokęs į upę nuskęsta. Tada in Fo nukeliauja į Kinijos sostinę Pekiną ir pradeda ruoštis vestuvių ceremonijai. Ir kaip tik tą dieną kai vestuvės turėjo įvykti miršta imperatorienės vyras, iškart paskelbiamas gedulas ir vestuvės nebegali įvykti. Nusiminęs Kin Fo pradeda ruoštis kelionei atgal į Šanchajų, bet netikėtai gauna laišką iš filosofo, kuriame šis praneša, kad miršta, o jo raštelį įdavęs taipingų vadui, žiauriam nusikaltėliui Šeo Linui.

Persigandęs herojus iškart išskuba ieškoti nusikaltėlio. Keliauja per jūras, žemę. Kol prie didžiosios kinų sienos ateina birželio 30 diena. Jo sargybiniai grįšta atgal į Šanchajų. Vos tik jiems nujojus Kin Fo ir Suną pagrobia Šeo Lino gauja ir nugabena... į Šanchajų.

Pasirodo filosofas Vangas, norėdamas kad jo mokinys suprastų koks gražus gyvenimas, sugalvoja šį spektaklį. Jis perėmė žinią kad Kin Fo nebankrutavo ir net nesirengė jo nužudyti.

Supratęs ką reiškia gyvenimas Kin Fo laimingas susituokia su Le U ir ilgai bei laimingai gyvena.

Autorius:  Vernas [ 2008 03 16, Sek 12:25 ]
Pranešimo tema: 

Skaitytojui mažai žinomas Žiulio Verno kūrinys, tik vieną kartą (apie 1875-1876 metus) išspausdintas leidinyje “Amjeno Akademijos užrašai”. Šiuo metu tai bibliografinė retenybė. Jame Žiulis Vernas, kaip ir “Daktare Okse”, pasirinkęs savotišką literatūrinio pokšto formą, aprašo 2000-ųjų Amjeną, kurį jis pamato ir aplanko... sapne. Bene įdomiausi apybraižos puslapiai tie, kuriuose Ž.Vernas rašo apie ateities muziką. Čia rašytojas reiškiasi jau kaip muzikos kritikas - išjuokia ir ironizuoja tų ieškojimų kraštutinumus bei paranojiškus kvailiojimus ir šarlatanizmą. Tačiau suteikime žodį pačiam Žiuliui Vernui ir pažvelkime, kokią muziką pranašauja laki rašytojo fantazija tolimoje ateityje, kurioje, beje, mes jau gyvename ir galime praktiškai įsitikinti jo muzikinių prognozių įžvalgumu.
Apybraiža pradedama tuo, kad Ž.Vernas 1875 metų gruodžio 12 d. vietoje tradicinės kalbos Akademijos posėdyje papasakoja savo sapną. Jis rašo: “Aš atsikėliau labai vėlai (...), greit apsirengiau ir išėjau į gatvę, net neįtardamas, kad manęs laukia neįtikėtinos staigmenos”. Toliau rašytojas aprašo nematytus statinius, plačias gatves, puošnią nepažįstamą publiką bei kitus pasikeitimus ir tęsia: “Miesto sode girdėjosi kažkokia keista muzika. Ir šioje srityje viskas pasikeitė. Jokio muzikinio ritmo, jokio tempo! Nei melodijos, nei harmonijos!.. Garsinė algebra! Disonansų triumfas! Garsai, panašūs į tuos, kuriuos išgauna orkestrantai iš savo instrumentų prieš tai, kai dirigentas tris kartus suduoda lazdele į piupitrą! Tačiau klausytojai plojo su tokiu entuziazmu, tarsi sveikindami miklius gimnastus.
- Be abejo, tai ne kas kita, kaip ateities muzika! - nejučia sušukau aš. - Nejaugi aš esu nebe dabartyje?
Tokia mintis negalėjo nešauti man į galvą, kadangi priėjęs prie afišos, kurioje buvo išvardyti atliekami kūriniai, perskaičiau tikrai pritrenkiantį pavadinimą: “Nr.1. Apmąstymai minore apie hipotenuzos kvadratą”.

Autorius:  Vernas [ 2008 03 16, Sek 12:26 ]
Pranešimo tema: 

Žiulis Vernas ironiškai pranašauja ir ateities muzikos atlikimo naujoves, sieja jas su technine pažanga, - prie įėjimo į koncertų salę jis išvydo milžiniškas afišas, kurios skelbė: “PIANOVSKIS - Sendvičių Salų imperatoriaus pianistas”.
Rašytojas tęsia: “Aš neturėjau jokio supratimo nei apie imperatorių, nei apie jo rūmų pianistą.
- O kada gi čia atvyks tas Pianovskis? - paklausiau aš kažkokį melomaną su didelėmis atlėpusiomis ausimis.
- O jis ir nebuvo čionai atvažiavęs, - atsakė senbuvis amjeniškis.
- Kada gi jis atvažiuos?
- O jis ir neatvažiuos...
Visa mano pašnekovo išvaizda rodė, kad jam tiesiog knieti paklausti: “O iš kurgi tu pats čionai atsiradai?”
- Na, bet jei jis neatvažiuos, tai kaipgi įvyks jo koncertas? - paklausiau aš.
- Koncertas jau prasidėjo.
- Čia?
- Taip, čia, Amjene, o tuo pačiu metu ir Londone, Peterburge, Pekine!
“Na jau, - pagalvojau aš. - Turbūt visi šie žmonės išsikraustė iš proto arba yra beprotnamio pacientai”.
- Kaip tai suprasti, gerbiamasis? - tęsiu pokalbį.
- Atidžiau perskaitykite afišą, pamatysite, kad koncertas - elektrinis.
Aš pažvelgiau į afišą. Ir tikrai, tuo metu įžymusis Pianovskis grojo Gerco salėje Paryžiuje, tačiau elektros laidai jo instrumentą jungė su rojaliais Londone, Peterburge ir Pekine. Taigi, kai jis spaudė klavišus, atitinkamos natos skambėjo ir tuose tolimuose instrumentuose, kurių klavišus judino elektros srovė.”

Autorius:  Vernas [ 2008 03 16, Sek 12:30 ]
Pranešimo tema: 

Žiulis Vernas gimė Nante, Prancūzijoje. Vaikystę jis praleido namuose, buvo vyriausias iš penkių vaikų. Rašytojo tėvas - Pjeras Vernas (1798-1871) buvo advokatas, kilęs iš Provanso teisininkų šeimos. Tam, kad būtų pratęsta šeimos tradicija, Vernas atvyko į Paryžių studijuoti teisės, o jo dėdė pristatė būsimą rašytoją literatūriniuose susibūrimuose. Netrukus Vernas pradėjo publikuoti pjeses, gerai pažinojo tokius rašytojus kaip Aleksandras Diuma ir Viktoras Hugo. Nepaisant to, kad didžiąją laiko dalį Vernas rašė knygas, advokato diplomą jis vis tiek gavo.

Būdamas 28 m. Vernas vedė Onoriną de Biana, jauną našlę su 2 vaikais, gyveno dideliame name užmiestyje. Greitai Žiulio Verno romanai tapo neįtikėtinai populiarūs pasaulyje. Be mokslininko išsilavinimo ir be keliautojo patirties Vernas daug laiko skyrė skaitymui ir tyrinėjimams, kad galėtų parašyti savo kūrinius.

Autorius:  Vernas [ 2008 03 16, Sek 12:37 ]
Pranešimo tema: 

Mokykloje jis mokėsi Lotynų kalbos, o kada jaunuoliui sukako 20 metų, tėvas jį nusiuntė į Paryžių, tam, kad jis taptų advokatu. Ši profesija buvo tradicine jų šeimoje. Tačiau šio jaunuolio likimas susiklostė visiškai kitaip. Jis susipažino su Aleksandru Diuma (jaunesnysis tapo jo draugu iki gyvenimo pabaigos, vyresnysis padėjo žengti pirmuosius žingsnius literatūroje) ir susidomėjo teatru, pradėjo kurti mažas pjeses.

Tuo pačiu, Vernas dirbo ir žurnalistu, rašydamas pastabas mokslinėms temoms. Sau jis pradėjo rinkti įdomių mokslinių faktų kartoteką, kuri veliau peraugo į užrašų ir ištraukų iš laikraščių kolekciją. Visiškai netikėtai kartoteka tapo romanu “Penkios dienos oro balionu”, kurį, dėka laimingo atsitikimo, pastebėjo leidėjas Pjeras Hetcel’is.
Verno ir Hetcel’io bendradarbiavimas truko 25 metus, o po leidėjo mirties, autorius sudarė sutartį su jo sūnumi. Bendradarbiavimas atnešė Vernui pasaulinę šlovę. Hetcelyje Vernas pamatė idealų leidėją ir redaktorių, o tas Verne - idealų rašytoją, sukūrusi naują žanrą “fantastika jaunimui”.

Nuo 1863 iki 1907 metų Hetcel’is išleido 58-is Verno romanus. Vernas greitai praturtėjo ir tapo turtingu (nors ir labai talentingu) aristokratu. Su savo jachta “Sen-Mishel” jis perplaukė visą Viduržemio jūrą, pervažiavo pusė Europos, ir pabuvojo netgi JAV.
Atrodytų tikra sėkmė? Tačiau amžių sandūroje rašytojo gyvenimas pradėjo byrėti. 1886 metais, psichiškai nesveikas Verno sūnėnas, šauna į jį ir pataiko į koją. Kulką taip ir nepavyko ištraukti, ir žaizda kasdien pūliuoja vis labiau, todėl rašytojas iki gyvenimo pabaigos nebegalėjo judėti.Veliau miršta Hetcel’is. Vernas apanka, tačiau vistiek bando dirbti, diktuodamas istorijas iki pat savo mirties nuo diabeto 1905 metų, kovo 24 d.

Autorius:  Vernas [ 2008 03 16, Sek 12:41 ]
Pranešimo tema: 

Tų laikų leidėjai negalėjo suprasti - kokia yra Žiulo Verno paslaptis? Jo romanuose nėra nei vienos meilės siužeto linijos. Vernas rašo tik po porą romanų į metus, ir kiekvieną kartą ties jo nauja knyga nusitiese eilės. Ir kodėl jo pranašystės visada išsipildo?
Stipriausia Žiulio Verno knygų savybė - tikslumo ir pateikimo gražumo susiliejimas. Veiksmas vyksta nuo pat pirmųjų romanų puslapių. Įtraukiantis veiksmas vyksta su tam tikrom pertraukom, per kurias išdėstomi įvairus faktai - geografiniai, moksliniai, istoriniai. Pabaiga visada netikėta, bet visai logiška. Pats Vernas apie tai sakė, kad “Jeigu skaitytojas sugeba nuspėti kuo viskas baigsis, tokią knygą net neverta būtų rašyti”.
Admirolas Ričardas Berd’as, prieš pat savo kelionę į Šiaurės ašigalį, pasakė: “Keliauju ten tik dėka Žiulio Verno”. Pirmasis pasaulyje batiskafas buvo sukurtas tik dėl to, kad Viljamas Bibas vaikystėje perskaitė “20000 mylių po vandeniu” ir susidomėjo povandeniniu pasauliu. Rejus Brėdbėris pasakė: “.. mes visi, vienaip ar kitaip, Žiulio Verno vaikai”. Ir jis yra visiškai teisus..

Autorius:  Vernas [ 2008 03 16, Sek 12:42 ]
Pranešimo tema: 

O 1904 metų vasarą rašytoją aplankė apyjaunis vyras. Jis prisipažino nuo vaikystės mėgęs Žiulio Verno knygas. Dabar jis esąs Milano operos La Skala solistas. Žiulis Vernas mielai sutiko pasiklausyti jo dainavimo, tačiau dainininkas pasakė, kad jis dainuos inkognito.
- Aš pakviesiu į jūsų koncertą visus savo draugus, - pasiūlė Žiulis Vernas. - Turėsite visą dieną dainuoti neapolietiškas daineles. Aš didelis jų mėgėjas, sinjore...
Kitos dienos vakarą atvykėlis nustebino visus susirinkusius į improvizuotą koncertą savo nepaprastai gražiu, kaip reta švariu, galingu ir kerinčiu tenoru. Klausytojai buvo nepaprastai sužavėti.
- Kas jis? - klausinėjo Žiulį Verną arčiau sėdintys.
Žiulis Vernas tik traukė pečiais. Jam atrodė, kad dainininkas atvyko iš Olimpo, kur, be abejo, mokė dainuoti dievus.
- Na, kodėl jis nenori pasakyti kas esąs? - nerimo svečiai.
- Todėl, - atsakė Žiulis Vernas jau nebenorėdamas juokauti, - kad nenori mus paleisti elgetomis. Į jo koncertus Milane bilietus perka tik turtuoliai.
- Tai jūs žinote, kas jis?
- Man rodos, kad žinau, - neryžtingai ištarė Žiulis Vernas. - Aš klausiausi šio balso iš gramofono plokštelės. Einu lažybų, kad tai Karuzo.
Karuzo? Tai ir paaiškėjo, praėjus kelioms valandoms. Atsisveikindamas žymusis italų dainininkas Žiuliui Vernui pasakė: “Aš laimingas! Mano svajonė išsipildė: aš dainavau jums, aš mačiau jus!”
Tai buvo paskutiniai Žiulio Verno muzikiniai įspūdžiai - 1905 m. kovo 24 dieną jis mirė. Ant rašomojo stalo liko nebaigtas rankraštis. Iš gyvenimo pasitraukė rašytojas, svajotojas, Didysis Keliautojas ir Pasakotojas, “Nepaprastųjų kelionių” autorius, tas, kuris kadaise vieno pokalbio su savo giminaičiu metu pasakė: “Aš užvis labiausiai pasaulyje myliu jūrą, muziką ir laisvę” ir kuris kaip retas kitas mylėjo jūrą, muziką ir laisvę - Žiulis Vernas.

Autorius:  Vernas [ 2008 03 16, Sek 12:43 ]
Pranešimo tema:  Re: Jules Verne

Mirus Žiuliui Vernui, dar ilgą laiką buvo leidžiami vis nauji jo “Nepaprastų kelionių” ciklo romanai - būdamas nepaprastai darbštus, rašytojas toli užbėgo už akių sutartyje su leidėju numatytam parašyti kūrinių kiekiui. 1902 metais parengtas romanas “Broliai Kipai” buvo 83-čias “Nepaprastų kelionių” tomas, o nepailstantis Žiulis Vernas tuo laiku jau rašė 100-ąjį tomą. Tad nenuostabu, kad po rašytojo mirties dar ilgai jo stalo stalčiuose buvo randami vis naujų romanų rankraščiai ir atrodė, kad jų atsargos - neišsenkamos, kad Žiulis Vernas tebegyvena ir rašo toliau. Tokių atradimų pasitaiko net ir mūsų dienomis.Štai neseniai vienas žymus Žiulio Verno kūrybos tyrinėtojas Pjero Gondolas della Riva viename privačiame archyve aptiko nebaigto, dar niekada nespausdinto autobiografinio Žiulio Verno romano “Linksmi 3-jų keliautojų vargai Skandinavijoje” skyrių.
Panašų atradimą mūsų dienomis padarė ir rašytojo proanūkis Žanas Vernas - viename seife jis aptiko nežinomą, niekur neskelbtą, dar 1863 metais parašytą Žiulio Verno romano “Paryžius XX amžiuje” rankraštį. Jis tapo sezono sensacija ir bestseleriu, jame jau kalbama apie faksus, elektrinius tramvajus ir pan.

Autorius:  Vernas [ 2008 03 16, Sek 14:36 ]
Pranešimo tema:  Ko apsidžiaugtų Žiulis Vernas?

Turės praeiti dar apie 50 metų, kol paaiškės, ar revoliucinė ar, kaip pasižiūrėsime, beprotiška geofiziko iš Kalifornijos Davido J. Stevensono idėja yra ko nors verta. Daugkart įvairiomis premijomis apdovanotas mokslininkas norėtų įgyvendinti ko gero paskutinį didelį žygį mūsų planetoje: nukeliauti į Žemės centrą. "Ten mūsų laukia tiek pat netikėtų dalykų, kaip ir kopsmose," rašo jis naujausiame žurnalo "Nature" numeryje. Stevensono siūlomas kelionės būdas atrodo labai avantiūriškas. Tam reikia milijonų išlydytos geležies tonų, poros megatonų sprogmenų, prilygstančių atominei bombai ir zondo, kurio kol kas niekas nesugeba pagaminti.

Stevensonas tiki, kad turint šiuos ginklus bus galima įveikti dvi svarbiausias kliūtis, iškylančias visiems, norintiems įsiskverbti į žemės gelmes: aukštas temperatūras ir didelius slėgius. Iki šiol tėra pavykę išgręžti tik 9,1 km gylio gręžinį (Vokietijoje), kuriam iki vidinio branduolio dar trūksta 6371 km. Didesniame kaip 9 km gylyje visiems dabar egzistuojantiems grąžtams yra per karšta. Visi duomenys, kuriuos mokslininkams pavyko sukaupti apie gilesnius sluoksnius, yra gauti naudojant netiesioginius žemės paviršiaus stebėjimus arba pasitelkiant seisminius būdus, kuriuose matuojami garso bangų atspindžiai nuo vidinių sluoksnių. Dėl to duomenys nėra labai tikslūs ir aiškūs.

Pats Stevensonas vadina savo idėją kukliu bandymu. Sprogmenų pagalba jis nori atverti žemės plutoje 300 m gylio, 300 m ilgio ir 10 cm pločio plyšį. Į šį plyšį būtų įmestas greipfruto dydžio zondas, kuris būtų iškart užpiltas išlydyta geležimi, įkaitinta iki tūkstančių laipsnių temperatūros. Bendrame temperatūros, sunkio jėgos ir slėgio poveikyje geležis kartu su pačiu zondu prasiskverbtų per visus žemės rutulio sluoksnius, o plyšys vėl užsivertų veikiamas viduje užgimstančio slėgio. Po kokios, pagal Stevensono paskaičiavimus, savaitės milžiniškas geležies lašas, judantis 33 km/h greičiu, pasiektų Žemės centrą.

Visos šios kelionės metu zondas nuolat stebėtų aplinką, rinktų duomenis apie temperatūrą, slėgį ir cheminį sąstatą ir siųstų juos į paviršių. Kadangi uolienos trukdys sklisti radijo bangoms, Stevensonas siūlo naudoti ne jas, o garso bangas. Informacija paviršiun perduotų seisminis modemas, veikiantis apie 100 Hz dažniu. Tuos signalus būtų galima priimti tiktai naudojant pačius jautriausius fizikinius prietaisus, pavyzdžiui, vadinamąjį lazerinį interferometrą, kuris yra tiek jautrus, kad sugeba išmatuoti net ir pavienių atomų svyravimus. Šis nuostabus instrumentas yra beje vienintelis iš reikalingų eksperimentinių prietaisų, kuris egzistuoja jau ir dabar. Visas kitas reikalingas technologijas dar tektų sukurti.

Itin daug klausimų kyla aptariant galimą zondo konstrukciją. Jo išorinis apvalkalas turėtų būti atsparesnis slėgiui ir karščiui labiau nei deimantas. Tokiomis savybėmis kol kas nepasižymi ir pačios geriausios techninės keramikos, jos geriausiu atveju neišsilydo iki 3600 oC - Žemės centre temperatūra pakyla net iki 5000 oC. Dar sunkiau surasti sensorius, kurie tokiose temperatūrose dar sugebėtų veikti. Nelengva surasti sensorius, kurie matuotų jau temperatūrai pakilus iki 250 oC. Ko gero paprasčiausia bus rasti išlydytos geležies. Kelionei reikalingas didžiausias 10 mln, tonų kiekis atitiktų tai, kiek geležies pasaulyje išlydoma per savaitę.

Visus šiuos sunkumus regi ir pats Davidas Stevensonas. Todėl jis ragina įkurti atskirą tyrimų agentūrą, savotišką "požemių NASA", koordinuosiančią visą programą. Šios "kuklios idėjos" įgyvendinimas nebus labai pigus. Nėra dar ir pačių grubiausių jo įvertinimų. Pats Stevensonas sako: "Jei projektas kainuos dešimt milijardų dolerių, reikia jo imtis. Juk mokslinėms ekspedicijoms po Saulės sistemą buvo išleista kur kas daugiau."

Autorius:  Vernas [ 2008 03 16, Sek 14:46 ]
Pranešimo tema:  Kaip Žiulis Vernas aprašė kelionę į Mėnulį

Kas skaitė čia paminėtą Žiulio Verno romaną, tam žinomas įdomus kelionės momentas, kada sviedinys praskrido pro tašką, kur Žemės ir Mėnulio traukos yra vienodos. Čia atsitiko kažkas nepaprasto: visi daiktai sviedinio viduryje nustojo savo svorio, o patys keleiviai, pasišokėjo, pakibo ore neatsiremdami.

Tatai aprašyta visiškai teisingai, bet romanistas pamiršo, kad tas pat turėjo būti pastebėta taip pat ligi ir po perskridimo per lygios traukos tašką. Lengva parodyti, kad keleiviai ir visi kiti daiktai sviedinio viduryje turi tapti nesvarūs nuo pirmojo skridimo akimirksnio.

Tatai atrodo neįmanoma, bet, aš įsitikinęs, jūs tuojau stebėsitės tuo, kad patys anksčiau nepastebėjote tokios didelės spragos.

Paimkime pavyzdį iš Žiulio Verno romano. Be abejonės, jūs nepamiršote, kaip keleiviai išmetė laukan šuns lavoną ir kaip jie nustebo pamatę, kad jis visai nekrinta ant žemės, o tebeskrenda į priekį kartu su sviediniu. Romanistas teisingai aprašė šį reiškinį ir davė jam teisingą išaiškinimą. Iš tikrųjų, tuštumoje, kaip žinoma, visi kūnai krinta vienodu greičiu: Žemė visus kūnus vienodai greitėjančiai traukia. Šiuo atveju ir sviedinys, ir šuns lavonas turėjo, Žemės traukos veikiami, įgyti vienodą kritimo greitį (vienodą pagreitį); tiksliau, tas greitis, kuris perduotas buvo jiems išskrendant iš patrankos, turėjo svorio veikiamas vienodai mažėti. Vadinasi, sviedinio ir lavono greičiai visuose kelio taškuose turėjo palikti lygūs, – todėl šuns lavonas, išmestas iš sviedinio, tebelėkė paskui jį, nė kiek nuo jo neatsilikdamas.

Bet štai apie ką nepagalvojo romanistas: jei šuns lavonas nekrinta ant Žemės, būdamas išmestas iš sviedinio, tai kodėl jis turėtų kristi, būdamas jo viduje? Juk ir ten ir čia veikia vienodos jėgos! Šuns lavonas, padėtas be atramos sviedinio viduryje, turi palikti bekabąs erdvėje: jis yra visiškai to paties greičio, kaip ir sviedinys ir, vadinasi, santykyje su juo palieka ramybėje.

Tas pats dėsnis, kuris tinka šuns lavonui, tinka keleivių kūnams ir apskritai visiems daiktams, esantiems sviedinio viduryje: kiekviename kelio taške jie turi tą patį greitį, kaip ir pats sviedinys ir, vadinasi, neturi kristi, net jei palieka be atramos. Kėdė, stovinti ant skrendančio sviedinio grindų, galima pastatyti aukštyn kojomis ant lubų ir ji nenukris „žemyn“ dėl to, kad skris į priekį kartu su lubomis. Keleivis ant tos kėdės gali atsisėsti žemyn galva ir palikti ant jos, nepajusdamas jokių žymių, kad nukris ant sviedinio grindų. Kokia jėga gali priversti jį nukristi? Juk jei jis nukristų, t. y. priartėtų prie grindų, tai tatai reikštų, kad sviedinys skrenda erdvėje su didesniu greičiu, negu keleivis (kitaip kėdė nepriartėtų prie grindų). O tatai yra negalima: mes žinome, kad visi daiktai viduryje sviedinio lekia tuo pačiu greičiu, kaip ir pats sviedinys.

To romanistas nepastebėjo: jis manė, kad daiktai viduryje laisvai beskrendančio sviedinio tebeslėgs savo atramas, kaip slėgė tada, kai sviedinys buvo ramiame būvyje. Žiulis Vernas neatkreipė dėmesio į tai, kad svarus kūnas slegia į atramą tik dėl to, kad atrama nejuda, jei ir kūnas, ir atrama juda erdvėje vienodu greičiu, tai slėgti vienas kito jie negali.

Ir taip, nuo pirmojo kelionės akimirksnio keleiviai neturėjo svorio ir galėjo laisvai kaboti ore viduryje sviedinio; taip pat ir visi daiktai jame turėjo atrodyti visiškai nesvarūs. Pagal šį požymį keleiviai lengvai galėjo nustatyti, ar jie skrenda erdve ar nejudamai tebesėdi patrankoje. Tuo tarpu romanistas pasakoja, kaip pirmuosius savo pusvalandžius dangaus kelionės keleiviai veltui sau laužė galvas klausimu: skrenda jie ar ne?

– Nikoli, ar skrendame mes?

Nikolis ir Ardanas pažvelgė vienas į kitą: jie nejautė sviedinio svyravimo.

– Iš tikrųjų! Ar skrendame mes? – pakartojo Ardanas.

– Arba ramiai gulime Floridos žemėje? – paklausė Nikolis.

– Arba Meksikos įlankos dugne? – pritarė Mišelis.

Panašūs abejojimai yra galimi garlaivio keleiviams, bet neįsivaizduojami tarp laisvai skrendančio sviedinio keleivių; pirmieji išlaiko savo svorį, o antrieji negali nepastebėti, kad liko visiškai nesvarūs.

Keistą reiškinį turėjo sudaryti šis fantastinis sviedinys-vagonas! Mažutis pasaulis, kur kūnai nebeturi svorio, kur, išleisti iš rankų, jie ramiai palieka vietoje, kur daiktai išlaiko pusiausvyrą kiekvienoje padėtyje; kur vanduo neišsilieja iš apversto butelio. .. Į visus šiuos dalykus neatkreipė dėmesio „Kelionės į Mėnulį“ autorius, o tuo tarpu kiek dar galėjo praplėsti romanisto fantaziją šios nuostabios galimybės!

Autorius:  Vernas [ 2008 03 16, Sek 14:53 ]
Pranešimo tema: 

Fantastų klubo „Dorado“ garbės prezidentas, astrofizikas Gediminas Beresnevičius sako, jog net 80 procentų visų J. Verno aprašytų mokslinių-fantastinių idėjų šiandien yra mūsų realybė: „Povandeniniuose laivuose yra naudojamos tokios dvigubos laivo sienelės - šios konstrukcijos yra atsparios slėgiui po vandeniu. Ir tai yra tik vienas iš daugybės J. Verno aprašytų dalykų, vėliau virtusių realiais išradimais. Įdomu, jog žmogus, šią idėją įgyvendinęs praktiškai ir norėjęs užregistruoti išradimą savo vardu, turėjo nusivilti: patentų biure jam buvo pasakyta, kad J. Verno romane visa ši konstrukcija jau buvo aprašyta. Arba autoriaus mažai kam žinomas kūrinys „Paryžius XX amžiuje“, kur jis aprašo miesto gyvenimą - minios žmonių traukia požeminiu miestu, kiekvieną dieną važinėja metro, vienas su kitu bendrauja mašinų pagalba (fakso analogija), etc. Net nereikia sakyti, kad apie metro 19 amžiuje žmonės dar net nesvajojo. O ką jau kalbėt apie skrydį į mėnulį, kurį aprašo J. Vernas“, - sako astrofizikas G. Beresnevičius.

Autorius:  Vernas [ 2008 03 16, Sek 15:11 ]
Pranešimo tema:  Kapitono Granto vaikai

Aptarimas forume (ištrauka):
Lilijana 2006 04 29
Ta knyga tikra nuobodybe.Ji viena nuobodziausiu kada nors mano skaitytu knygu.Jau geriasu Hari Poteri,Zoja troksta permainu,Ziedu valdova ar siaures pasvaiste paskaitytumes.
Zibuokle 2006 04 29
Negaliu patiketi ,kad kas nors sako ,kad joje pilna nuotikiu viskas apie ka ten raso yra keliones per kurias nieko neivyksta.Jos net lyginti su hariu Poteriu negalima.Nesuprantu ,kaip ta knyga gavo kketurias zvaigzdutes.
2006 05 24
As tau pritariu ,Zibuokele,man si knyga irgi labai nepatiko.Tiesiog nuobodi.Tik tais tarpais idomiau pasidaro.Mane stebina kodel Ziulis Vernas toks garsus.Dauguma jo knygu ziauriai neidomios.

Autorius:  Vernas [ 2008 03 16, Sek 15:17 ]
Pranešimo tema:  Ž. Verno protingos mintys

Anglas niekada nejuokauja , jei kalbama apie tokį svarbų dalyką kaip lažybos.


Darbas – tai mano gyvybinė funkcija.Kai nedirbu, nejuntu savyje jokios gyvybės.

Autorius:  Vernas [ 2008 03 16, Sek 15:25 ]
Pranešimo tema:  Olandai stato namus ant vandens.

Olandijoje, kurioje, kaip sako vietiniai gyventojai, „vanduo visur“, atrado būdą kovoti su stichija.

Olandai pradėjo statyti plaukiojančius miestelius. Norinčių nusipirkti plaukiojantį namą yra daug, tad statybų specialistai įsitikinę – tokiems statiniams paklausa didės.
Tuo labiau – plaukiojančių megapolių sukūrimą pranašavo ir žymus fantastas Žiulis Vernas, kurio prognozės iki šiol sutapo 100 procentų. Olandai paprastai pastebi lietų tik tada, kai tas pliaupia be perstojo tris dienas. Jų namai ypatingi, atsparūs drėgmei.

Plaukiojantys nameliai primena nedideles piramides. Pusė statinių tiesiog dreifuoja, kiti pakyla kartu su potvyniu dvejomis kolonomis, ant kurių jie užmauti.

Kartą per 10 – 15 metų čia smarkiai ištvinsta. Pats žymiausias potvynis vyko 1953 metais. Žuvo beveik 2 tūkst. gyventojų, 200 tūkst. neteko pastogės.

Antonis van Niselrojus pamena, kaip vanduo visiškai sunaikino jo kaimą. Antonis sako, kad beprasmiška kovoti su vandeniu. Geriau susidraugauti.

Jau parduoti visi naujieji namai – po 200 000 eurų už 200 kv.m. Pigiau, nei sausumoje. Jie laikomi pačiu tikriausiu nekilnojamu turtu, todėl ir draudimo kompanijos mielai sutinka suteikti savo paslaugas norintiems.

Ateities namų pagrindas – didžiulis betoninis lovys, kuriame sumontuojama plūdė. Ant jos pastatoma gyvenamoji dalis ir lanksčiais kabeliais pajungiamos visos komunikacijos. Kai kurie klientai netgi paprašo pastatyti garažą rūsyje, namų kino teatrą ar liftą.
Šiuo metu statyba ant vandens pačiame įkarštyje. Anksčiau buvo madinga gyventi jachtose ar baržose, prišvartuotose kur nors miesto centre. Dabar visi nori tikro namo. Juk gyventi ant vandens- tas pats, kas atostogauti ištisus metus. Turtuoliai iš JAV ir Kanados stato plaukiojančias vilas. Arabų Emyratuose pageidauja daugiaaukščių viešbučių, poilsio kompleksų ar net plaukiojančios mečetės.

Matematikas Aleksejus Andrianovas projektuoja milžiniškas plaukiojančias konstrukcijas. Jis įsitikinęs, kad anksčiau ar vėliau žmonija grįš ten, iš kur atėjo – į vandenyną. Žiulio Verno aprašytieji plaukiojantys miestai, anot jo, atsiras jau po 50 – 70 metų.

Mokslininkai įsitikinę, kad dėl tirpstančių ledynų šio amžiaus pabaigoje išnyks šimtai tūkstančių kvadratinių kilometrų sausumos plotų. Žemė jau dabar vis labiau brangsta, o vietą ant vandens galima nusipirkti beveik už dyką. Ir turgus, galima sakyti, jau atidarytas.
Šiuo metu Olandijoje pastatoma apie 150 plaukiojančių namų per metus. Po 20 metų jų bus 20 tūkstančių – visas miestas, kur atsiras parduotuvės, ligoninės, vaikų darželiai, mokyklos ir galbūt stadionas ar net oro uostas. Tai bus tarsi nauja Venecija – labiau išbaigta ir saugesnė.

Autorius:  Vernas [ 2008 03 16, Sek 15:32 ]
Pranešimo tema: 

Vien asmeninei žinių kartotekai sudaryti geologas akademikas V. Obručevas parengė per 0,5 tonos smulkiai prirašytų sąsiuvinio lapų (išgyveno 92 m.), tam pačiam tikslui Žiulis Vernas prirašė 20 tūkst. mokyklinių sąsiuvinių (gyveno 77 m.).

Autorius:  Vernas [ 2008 03 16, Sek 15:40 ]
Pranešimo tema:  From the Earth to the Moon

Žiulis Vernas visada buvo savotiška, masių nesuprasta persona, kaip dažnai nutinka, pripažinta tik po mirties. Juk ne kas kitas, o jis sukūrė povandeninio laivo koncepciją, kuo smulkiausiai aprašytą romane 20 Tūkstančių Mylių Po Vandeniu. Tačiau savo laiku Vernas buvo laikomas pamišėliu, o jo romanai žmonėms sukeldavo ne pasigėrėjimą didžiu protu, bet panieką ir patyčias. Tokią nepelnytą reakciją sukeldavo jo kūriniuose aprašomi nepaprasti nuotykiai, gamtovaizdžiai bei technikos stebuklai, to meto protams atrodę tiesiog paiki.

Naujasis Kheops Studios (kompanija kurianti žaidimą) darbas yra sukurtas remiantis vienu iš šauniausių rašytojo romanų - Nuo Žemės iki Mėnulio.
Žaidime valdysite ryžą, malonaus balso vyrioką, anot knygos - įžymų prancūzų nuotykiautoją Michael Ardan. Demo versijos pražioje pastarasis atgauna sąmonę ir apsidairęs pamato, kad atsidūrė nedidelėje, klaustrofobiškoje patalpoje, tačiau nė velnio negali prisiminti nei kaip jis čia pateko, nei ką čia veikia. Smegeninėje išliko tik smarkus smūgis ir sąmonės aptemimo momentas. Laikui bėgant, atmintis ima grįžti ir mūsų herojus netrukus suvokia, kad yra įkalintas
aliuminio kapsulėje, milžinišku greičiu skriejančioje į... Mėnulį! Ant pasieniais įrengtų suolų Ardan'as aptinka be sąmonės tysančius du savo draugus. Iš pradžių jis pamano, kad jie, kaip ir jis pats, apsvaigo kapsulės pakilimo metu ir netrukus atsigaus. Tačiau atklojęs pledus jis pamato, kad abu vyrai negyvi. Negana to, patalpoje ima stigti deguonies, o už storo iliminatorių stiklo plyti tik begalinės vakuumo erdvės...

Autorius:  Vernas [ 2008 03 16, Sek 16:25 ]
Pranešimo tema:  Kelionė į žemės centrą (rus)

http://www.books-online.ru/v/vernzhyul/004701.html

Puslapis 11 Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]
Powered by phpBB © 2000, 2002, 2005, 2007 phpBB Group
http://www.phpbb.com/