Tylos Karalystė.
Alisa rado Karalienę žiūrinčią tolyn į vieną tašką ir besistengiančią kažką išgirsti.
- Tss... Dabar žaidžiu tylos karalių, ir negaliu kalbėtis net su Alisa. Tas, kas pralaimės žaidimą, nepateks į požemių tylos karalystę, - nepasukusi galvos tyliai pasakė Karalienė.
- Čia tokia tyli vieta ir man labai gera, - Alisa stengėsi kalbėti tyliai.
- Pasakei dvi nesąmones. Tu nežinai kas yra tyla ir todėl galvoji, kad tau joje būtų gera,- pasipiktino Karalienė.
Ji praskleidė ant sienos kabėjusią užuolaidą ir pravėrė už jos buvusias duris. Durys buvo labai storos, o už jų keistas urvas su daugybe stalaktitų, o gal stalagmitų. Jie augo ant sienų ir lubų ir visi statmenai į patalpos vidų, tarytum būtum patekęs į ežio vidų.
- Kas tatai, šie spygliai ant urvo sienų, gal stalaktatai? - paklausė Alisa, tačiau neišgirdo ne tik atsakymo, bet ir savo pačios klausimo, todėl pajuto keistą nerimą.
Karalienės balsas buvo labai tylus, tarytum iš ano pasaulio:
- Tai ne urvas, o laboratorija tikslių prietaisų triukšmui matuoti. Tie dygliai reikalingi nuslopinti aidą.
Kai pagaliau jos išėjo iš laboratorijos į lauką, Alisą pasitiko daugybė garsų, kurių anksčiau ji negirdėdavo: vabzdžių krebždėjimas, žiogo dainelė, dūzgiantys uodų ir musių skrydžiai ir svarbiausia - savo pačios žingsnių garsas.
- Koks nuostabus garsų pasaulis, - daugiau tikrai nenoriu žaisti tylos karalystės.

Raimondas Daniūnas

Sustok, pažvelk vidun, įsiklausyk į tylą ir išgirsi, kaip negirdimai prabylą norai, žodžiai ir jausmai. Ar girdi tą svaigų, svajingą tylos garsą? Ar girdi kas slypi jame? O slypi tu, tavo slapčiausi troškimai. Atrask save tyloje, atrask visą save ir nepaleisk, kai ir vėl užpuls garsų banga.. Prisimink- tylą gali susikurti pats, tik neužstrik joje. Ji trumpalaikė stotelė ieškant savęs.

Sielos erdvė, kurioje ji gali išskleisti sparnus, yra tyla.
Antuanas de Sent Egziuperi


Tylėjimas ne visada yra protingumo įrodymas, bet visada yra įrodymas kvailumo stokos.
Pjeras Buastas


Jei kalbi – tai tavo žodžiai turi būti geresni už tylą.
Indėnų patarlė


Talentas bręsta tyloje, charakteris grūdinasi gyvenimo audrose.
Johanas Volfgangas Gėtė

Экхарт Толле - О чем говорит Тишина (аудиокнига)

https://www.youtube.com/watch?v=PMQ8X4G0bN0

Tyla.

Tyla gražesnė už bet kokį žodį,
Tyla - melodija švelni,
Tyla - beribė sielos atgaiva,
Tyla - pasaka vaikystėje mamos sekta.

Tyloj išliejam savo skausmą,
Tyloj susidėliojame savas mintis,
Tyloj prisimenam arba užmirštam,
Tyloj malda mintyse nuoširdi.

Tyla sulaiko piktą žodį,
Tyla nesužalos paties tavęs,
Tyla sušildo arba atšaldo,
Tyla trumpam jausmus nutildo.

Tyloj - baltoj tyloj - suklumpam,
Tyloj - švarioj tyloj - nutylam,
Tyloj - ramioj tyloj - apmąstom,
Tyloj - švelnioj tyloj - pakylam.

Tyla - kvepiantys žiedai,
Tyla - muzika širdies,
Tyla - ašara vilties,
Tyla - tyrumo atspindys.

Tyla

Tyla, įsisupus į skarą pūkinę,

Pasiėmė didelę skujų pintinę.



Ji paliepė varnų pulkams netarškėti

Pasupo prie kelio miegūstą erškėtį,



Paskui pastovėjo šiek tiek prie užkalto

Medinio vasarnamio – tuščio ir balto.



Ji pamestą sviedinį glaudė prie kojų,

Kurio visą vasarą vaikas ieškojo.



Nutolo. Išsiskleidė didelę skarą.

Prisėdo ant žemės. Ir buvo taip gera...



Mes tyliai priėję užkalbinom tylą –

Nejaugi tyla niekada neprabyla?



Tik skujos, be garso pažirusios, plyti...

Tai ką tokioj tyloje pasakyti?

TYLA

Juk daugelį baugina vienuma,
Ko man taip gera?
O gal todėl,
Kad susilieju su gamta,
Drugiai krūtinėje virpena?
Daina pavirsta spengianti tyla,
Mintis ramiai,
Netrikdoma plazdena...
Tik ji-širdis mana,
Vis neramiai spurdena,
Ji , net tyloj,
Galybę meilės mena.
Juk net menka viltis,
Tiktai pritvinkus meilės,
vėl rusena...
Be meilės žemėj,
Nieks neišgyvena.

Tyla mano namuose

Vidurnaktį žiūri pro langą
Į kambarį mano žvaigždė.
Ir braido per naktį po tamsą
Tyla tartum pelės baikšti.

Nusagsto sode smilgų galvas
Rasa – tai Mėnulio lietus.
Prabudęs girdi – tartum kalbas
Ir vaikšto kažkas — bet ne tu.

Tai kalbasi, vaikšto ir šoka
Daiktai mėnesienos šaly.
Klausytis Tylos jei tu moki,
Išgirst, ką jie šnekas, gali.

Iš Šluotos kampe susigūžusios
Ten šaiposi Dulkių Siurblys…
Ten Sieninis Laikrodis muša
Be gailesčio valandas tris.

O jos ne princesės – negali
Pabėgt iš raganiaus namų,
Tik tiksi jų mažos širdelės
Iš baimės, – net man neramu.

Kas dedasi mano virtuvėj —
Nežino kiti kambariai,
Pamilo pelė šaldytuvą,
O tas abejingas visai.

Gražuolis ir baltas kaip sniegas, –
Bet baisiai šalta jo širdis…
Ak, vargšė pelytė, jos niekad
Jis neįsileis pro duris.

Kai Rytas per Kiemą atjoja
Ant žirgo raudonom akim
Ir Radijo Taškas užgroja, –
Išeina Tyla su savim.

Kur eitų ir kur bekeliautų –
Jinai nepalieka savęs,
Vidurnaktį kitą, jei lauksi,
Save pas tave parsives.

O mums pasitaiko pamesti
Save, – tu įlindęs į sodą
Prašai: „Pasakyk, kad manęs
Nėra, jei kas imtų ieškoti”.

Ir triukšmą namuos kai keli
Tarytum kaubojus iš kino,
Išgirsti Tylos negali –
Mėnulis yra jos tėvynė.

Tylos nesulaukę nuliūsta
Kampuos išsislapstę daiktai…
Ir neaplankys tavo būsto
Šią naktį spalvoti sapnai…

TYLA

Nuo ryto tu kaip prisuktas judi,
Nerasdamas tylos...
Tas dūzgesys,kaip bičių avily...
Automobilių gausmas,nenutylantis nakty...
Kasdienė rutina,tave skandina liūdesy,
Tu nerandi savęs,
Gyvenimo kasdieniam bildesy...
Nebegirdi kas darosi tavoj širdy
Ir nejauti,kaip spurda ji svajonių ilgesy...
Kaip trokšta ji tylos,
Prabudusios gamtos,
Dangaus žvaigždėto,meilės vienumos...
Tu sustabdyk akimirką
Ir leiski širdžiai rasti krislą nuostabios tylos...
Ir tu pajusi,kaip kasdienė rutina,nuo šiol,
Tavęs neliūdins nuolatos...

Įsiklausyk tylos

Įsiklausyk tylos
Ji tavo širdį kalbins.
Kol debesys ieškos
Žiemos sidabro kalvės.

O tolumoj žibės
Šiltos trobelės langas.
Įsiklausyk širdies
Lai sklis gerumo bangos

Aukštyn ligi žvaigždžių,
O jos nušvies tau kelią.
Ir Viešpats tars: "Girdžiu
Tavas maldas, vaikeli"

Įsiklausyk tylos...