Kažkur šviesos strėlė atsimušė į skardį,
Prapliupo uolomis šaltiniai gėlu sraunumu
Ir kalnas rodės niekada nebuvo keitęs vietos,
Dabar tyloj paveikslo žengia link kitų namų.
Pabirę įpročiai pakalnėmis nebegrąžinami nurieda,
Nebegaliu savęs pažinti aiškiai, kas esu.
Atidarytos visos durys į rytojaus būvio vietą,
Pritvinksta rudeninio džiazo paslapčių.
Yra žmonių - jų knygos puslapiuos nesuradau nei raidės.
Yra tikslų – jie viršija kraštus ne mano idealams sukurtų.
Tai kas, kad šitas posmas gali greitai baigtis,
Žinau kitų, dar nepradėtų, bet gyvų eilių.