Pakelėj



Jau svaigsta galva,

Ir kojos tarnaut atsisako.

Joms mindžioti žemės takus

Turbūt jau pakako,

Pakako – – –

Plačių ir siaurų,

Tiesių ir šakotų –

Tu jųjų išvaikščiojai daug.

Dabar prie to vingio,

Kur dingsta pakalnėj miglotoj,

Pasilsėk ir palauk.

Palauk, kol žemai ten

Sušvis žiburiai,

Kol pėdos atslūgs sutinę.

Tada vėl pakilki ir eiki

Į tau pažadėtą nakvynę.

Sonetai

Sekant Šekspyru

IX

Ištiesk man ranką, jei kely pailsiu.

Tas kelias kietas, siauras ir status.

Žinau, aš niekad vienas nepakilsiu

Į aukšty spindinčius, skambius krantus.

Žinau – ir tau širdis krauju paplūsta,

Kai aš jėgų netekęs suklumpu,

Ir tu regi vien žvilgsnį mano rūstų,

O man krūtinėj tuščia ir šiurpu.

Tada ištieski man pagalbos ranką

Ir pažiūrėk su meile į akis.

To vieno tavo žvilgsnio man pakanka,

Ir jau žinau – dvasia ir vėl atgis.

Tegu mūs kelias siauras ir status –

Pasieksim aukšty spindinčius krantus.



1958.IV.1