Žmogus turi svajonę
Ir didelį tikslą...
Jam nebaisūs pavojai...
Sunkumai...keliai...
Nors ir žino, kad gali
Niekad negrįžti...vistik
Eina...siekia ir pasiekia
Tikslą...tai nežinomi niekam
Naujai atrastieji urvai...
Kiek juose slypi visko...
Niekas kitas nemato,
Ką atradęs pamato ten Jis ...
Mes jau einam į olą...
Kaip ten buvo anksčiau...
Mums ir liks paslaptis...

Sapnuose aš keliauju po kalnus...
Kažin kur vis skrendu lėktuvu...
Traukiniais vis važiuoju į niekur
Ir plaukiu į bet kur su laivu...
Vaikštinėju po meilės Paryžių...
Po Veneciją irstausi aš gondola...
Pėsčiomis pakeliauju po Čilę...
Aplankau Holivudą su kabrioletu...
Pasilinksmint skrendu į Las Vegas...
Dvasios peno į Romą grįžtu...
Aplankau visada aš senolį Egiptą,
Nes ten senąją dvasią iš tolo jaučiu...
Kaip gerai, kad tos naktys neilgos...
Bekeliaudama taip nuvargstu...
Atsikėlus ryte taip gerai aš jaučiuosi,
Tarsi gimusi būčiau tikra turiste...

Man kada nors vistiek
Norėtųsi patekt į olą...
Pažvelgti kas tenai viduj...
Koks jausmas apima...
Koksai ten sklando oras...
Ką jaučia žmonės būdami
Tenai vieni su savimi...
Jei aplankyti negalėsiu
Mėginsiu tą pajusti iš kalbų...
Manau pabuvus ten,
Aš daug ką nugalėčiau,
Na, bent save...tai jau tikrai...

Aš tarsi senas Piligrimas
Einu iš lėto, bet toli...
Nežino niekas kur nueisiu,
Ir ar sugrįšiu dar kada...
Keliauju ten...širdis kur veda...
Kur mintys klaidžioja naktim...
Priėjus savo tikslą pailsėsiu
Ir vėl keliausiu net ir per naktis...
Jei pasiseks apeiti nesuklupus...
Gal grįšiu su pagydyta širdim...
Ir vėl savuos namuos ramiai
Gyvensiu ir mylėsiu...
Gera gyvent, kai savo širdyje
Namus iš naujo atrandi...

Kiekvienas turime svajonę...
Kiekvienas norim ją pasiekt...
Tik ne visiems yra paskirta,
Kad galim savo rankoje laikyt...
Svajonės būna didelės ir mažos...
Mažas dažniausiai įveikiam visas...
O didelės svajonės pasilieka
Dažniausiai tiktai mūsų svajomis...
Bet be svajonių liūdna mums gyventi,
Be jų mes tarsi esam pasmerkti...
Sunkiam gyvenimui...sūriam likimui...
Tokiam...kur tiktai darbas ir mirtis...
Svajonę turint daug mieliau gyventi,
Juk ji yra mūsų gyvenimo viltis...
O su viltim per šį gyvenimą keliauti
Daug paprasčiau...nes tikim ateitim...

Aš rytais noriu kopti į kalnus...
Vakarais noriu žemės gelmių...
Dienomis noris jūros peizažo...
Mintimis juk pasiekti galiu...
Vieną rytą siekiu Everestą...
Kitą vakarą jausiuos lava po žeme...
Kitą dieną braidysiu po smėlį...
Džiaugsiuos skęstančia saule
Panirusia jūros šaltąjam dugne...
Mintys mano neranda ramybės...
Jos nemiega...nors aš jau miegu...
Gera žvelgti pro atvirus langus...
Kur tik noriu ten ir pabūnu...